Rugsėjo 28–29 d. Druskininkuose vykstančioje kasmetinėje konferencijoje „Atliekų tvarkymas 2017“ atliekų tvarkymo, energetikos ekspertai, ekonomistai, finansų ekspertai ir bendruomenių atstovai dalinasi įžvalgomis apie tolimesnę atliekų tvarkymo viziją.
Šiuo metu Europos Sąjungoje susidaro 600 mln. tonų atliekų ir tik 5 proc. jų vertės yra išsaugoma. Europai siekiant aukštesnių perdirbimo tikslų UAB „Ekokonsultacijos“ parengė studiją apie perdirbimo padėtį Lietuvoje 2030 m., kuri rodo, kad Vyriausybės laukia atsakingas ir sunkus darbas.
Pasak „Ekokonsultacijos“ vadovės L. Šleinotaitės-Budrienės, visų pirma reikia pasirinkti ir nuspręsti, kuriuo keliu Lietuva turėtų eiti.
„Ar rinksimės įgyvendinti ambicingus žiedinės ekonomikos tikslus ir investuosime į atskirą antrinių žaliavų, maisto atliekų surinkimą, atliekų perdirbimą ir medžiagų išgavimą, stiprinsime savivaldybių ir perdirbimo sektoriaus finansavimą? O galbūt eisime kitu keliu ir, akcentuodami Lietuvos energetinį saugumą, kildami vienu laipteliu hierarchijoje aukščiau atliekų šalinimo sąvartynuose, ieškosime visų įmanomų variantų užpildyti statomus atliekų deginimo pajėgumus, sukurdami atliekų importo galimybę?“, – klausia L. Šleinotaitė-Budrienė.
Pasak L. Šleinotaitės-Budrienės, atlikta studija ir ekspertų skaičiavimai rodo, kad abu variantai galimi su iš to išplaukiančiomis pasekmėmis, o tarpinio varianto nėra. Tai reiškia, kad politikams ir sprendimų priėmėjams teks pasirinkti kryptį.
UAB „Exitus“ vadovė Valda Chošnau teigia, kad iki 2030-ųjų energijos poreikis pasaulyje išaugs 40 proc., o vandens – 50 proc. Taip pat 50 proc. padaugės maisto ir kitų atliekų, kadangi itin intensyviai auga pasaulio populiacija ir stiprėja vidutinės ekonominės klasės perkamoji galia.
„Šie rodikliai nepalieka kito varianto – valstybės, verslas ir bendruomenės privalo keistis, perprasti ciklinės gamybos, antrinio panaudojimo, dalijimosi ekonomikos principus, investuoti į gamybos vertės grandinės tyrimus bei realiai diegti vertės išsaugojimo modelius gamybos ir vartojimo procesuose“, – teigia V. Chošnau.
Vilma Ramanauskaitė, „iLaw“ partnerė, advokatė, pastebi, kad atliekų tvarkymas – viena iš tų sričių, kur mūsų valstybė pirmauja priimamų ir keičiamų teisės aktų skaičiumi, tačiau kiekybė nebūtinai reiškia kokybę, o ypač teisėkūroje.
„Naujas bandymas – Atliekų tvarkymo įstatymas, įsigaliosiantis nuo 2019-ųjų sausio 1-os dienos. Jei iki veikimo pradžios teisės normos nebus pakeistos, verslo laukia nemažai pakeitimų. Tačiau ar visi jie įgyvendina žiedinę ekonomiką? Ar jais siekiama ir administracinės naštos mažinimo, įstatyme apibrėžtų tikslų? Jokia teisės norma neveiks, jei nebus tinkamo įgyvendinimo“, – įsitikinusi V. Ramanauskaitė.
UAB „Ekokonsultacijos“ projektų vadovės Ingos Muliuolės nuomone, jei bus priimtas sprendimas siekti ambicingų komunalinių atliekų perdirbimo tikslų, visų lauks daug sunkaus darbo.
„Svarbiausia yra suprasti, kad įgyvendinant perdirbimo užduotis, svarbiausias vaidmuo teks gyventojams ir savavaldybėms. Todėl jau dabar reikia galvoti, kaip savivaldybėms suteikti visokeriopą pagalbą“, – teigia I. Muliuolė.
Europos Žiedinės ekonomikos pakete kiekybinės atliekų perdirbimo užduotys planuojamos komunalinėms, o iš gamybinių – tik statybinėms atliekoms.
„Ar įvertinsime tai kaip išankstinę sėkmę ir daugiau nieko neveiksime, ar pažiūrėsime giliau ir net neturėdami iš Europos „nuleistų“ užduočių įvairiomis priemonėmis skatinsime mažaatliekę gamybą, vienos pramonės gamybos liekanų naudojimą kitame sektoriuje kaip šalutinių gamybos produktų, rūšiavimą, investicijas į atliekų perdirbimą? Nuo šio sprendimo priklauso, ar mūsų šalis sugebės pasinaudoti žiedinės ekonomikos privalumais“, – svarbius klausimus kelia Marija Lippa, UAB „Ekokonsultacijos“ partnerė-aplinkos apsaugos ekspertė, ir ragina jau dabar reikia galvoti, kurį kelią pasirinksime.
