Važiuojate automobiliu ir jums suskamba telefonas. Kokių veiksmų imatės? Matyt, dauguma mūsų bando kuo greičiau susirasti telefoną ir kuo greičiau atsiliepti – esame įsitikinę, kad nevalia skambinančiojo versti laukti. Tokie mūsų atliekami veiksmai daro mus pavojingais eismo dalyviais. Ir nors Lietuvoje nėra ištirta, kiek eismo įvykių įvyko dėl to, kad vairuotojas naudojosi mobiliuoju telefonu, pasaulio mokslininkai vieningai traukia tą pačią melodiją – vis daugiau žmonių žūsta per eismo įvykius dėl to, kad prie vairo naudojosi mobiliuoju telefonu. Nors esame įsitikinę, kad net ir kalbėdami telefonu prie vairo stebime kelią ir įvykius jame, deja, mūsų dėmesys yra visai ne toks, kaip susitelkus į vairavimą.
Kad kalbėjimas telefonu sukuria chaosą eisme ir tampa vis pavojingesnis, pastebi ir BMW vairavimo akademijos instruktorius Darius Jonušas.
„Dauguma kalbančiųjų telefonu paprasčiausiai užsisvajoja, įsitraukia į pokalbį, tuomet miestuose daugėja spūsčių, nes vairuotojas mažiau stebi eismą – lėčiau pajuda po sustojimo, laiku nepastebi užsidegusio žalio šviesoforo signalo, nesilaiko saugaus atstumo. Dėl to įvyksta ir daugiau avarijų“, – tvirtina vairavimo ekspertas.
D Jonušas pripažįsta, jog įsitikinti, kaip vairavimas kalbant telefonu blaško, pakanka atlikus paprasčiausią pratimą.
„Pasistatykite kelis kūgelius erdvesniame kieme ir pabandykite tarp jų manevruoti vairą laikydami dviem rankomis ir nekalbėdami telefonu ir tą patį atlikite tokiu pačiu greičiu viena ranka laikydami telefoną, o kita vairą. Nustebsite, koks prastesnis rezultatas bus antruoju atveju“, – tvirtina pašnekovas.
Per mažai dėmesio vairavimui
Užsienio universitetuose atlikti tyrimai parodė, kad kalbėjimas mobiliuoju telefonu trukdo vairuotojui matyti ir apdoroti informaciją, o tai sulėtina jo reakciją ir kitus veiksmus, kurių jis galėtų imtis, kad būtų išvengta eismo įvykio. „Galite važiuoti namo, tačiau neprisiminti, kad važiuojate namo“, – sako Ilinojaus universiteto psichologas Danielis Simonsas. Pasak jo, vien tik faktas, kad į kažką žiūrite, dar neįrodo, kad tai ir matote.
Pasak D. Jonušio, tam, kad išsiugdytume tinkamus sugebėjimus vairuoti, turime tam skirti laiko ir negalvoti, jog kasdienis automobilio vairavimas užtikrina, kad esame geri vairuotojai.
„Vairuotojų pasitikėjimas savimi yra per didelis. Nesam tokie puikūs vairuotojai, nes neskiriame vairavimui pakankamai dėmesio. Kalbėdamas apie skiriamą dėmesį aš nekalbu apie tai, kad vairuodami galvojate, kokią pavarą įjungti ar stebite šviesoforo signalą. Tik retas kuris vairuotojas skiria laiko savo įgūdžiams lavinti su vairavimo instruktoriais. Kuo labiau žmogus savimi pasitiki ir įsivaizduoja, kad jau jam nieko išmokti ar laikytis nebereikia, tuo jis arčiau pavojaus“, – sako vairavimo ekspertas.
Ne barbės septindarbės
D. Simonsas atlikdamas tyrimą pademonstravo, kad žmonės, kuriems skiriama užduotis stebėti tam tikrą veiklą laboratorijoje, gali visiškai nepastebėti toje pat vietoje vykstančių kitų įvykių. „Atsiranda savotiškos aklosios dėmės. Taip nutinka ir asmeniui, kuris prie vairo kalba telefonu. Jis paprasčiausiai nestebi šoninių gatvių ar pėsčiųjų. Tokio neatidumo rezultatas – vairuotojui kalbant telefonu avarijos rizika išauga 400 proc.“, – pasakoja mokslininkas.
Apskritai mokslininkai pastebi žmonių įsitikinimą, kad jie gali tinkamai atlikti net keletą veiksmų tuo pat metu – pavyzdžiui, vairuoti ir kalbėti telefonu, vairuoti ir nustatinėti radijo imtuvą arba į automobilinę navigaciją įvesti kelionės tikslą ir t. t. Deja, tokiems savimi pasitikintiems žmonėms specialistai irgi turi ką pasakyti.
Pasak jų, tik 2,5 proc. iš tirtų žmonių kokybiškai gali atlikti vienu metu daromus kelis veiksmus. Kitiems 97,5 proc. tirtųjų to padaryti nepasisekė.
„Tokie tyrimai tik patvirtiną faktą, jog tam, kad gerai atliktume veiksmą, turime būti jam susitelkę ir nesiblaškyti. Įsivaizduokite, kad chirurgas atlikdamas operaciją telefonu bendraudamas su draugu dar dalintųsi įspūdžiais apie matytas krepšinio ar futbolo rungtynes. Tikriausiai nė vienas nenorėtume atsidurti operacinėje su tokiu gydytoju, tačiau kelyje valdydami automobilius, kurie sveria apie 1,5 tonos, ir važiuodami gana dideliu greičiu nesibaiminame atsipalaiduoti ir kalbėti telefonu, rašyti trumpąsias žinutes“, – sako D. Jonušis. Pasak jo, kuo daugiau dirgiklių mus atitraukia nuo eisimo situacijos stebėjimo, tuo kelyje mes tampame pavojingesni sau ir aplinkiniams.
Netyčinis aklumas
Netyčiniu aklumu D. Simonsas vadina reiškinį, kai į ką nors žiūrima, tačiau nematoma. Žymiausioje šio fenomeno demonstracijoje šeši žmonės – trys apsirengę juodai ir trys baltai – keletą minučių vaikštinėja kambaryje ir svaido vienas kitam kamuolį. Testuojamasis stebi šią veiklą keturiose 75 sekundžių vaizdo juostose ir turi suskaičiuoti, kiek kartų viena komanda perduoda kamuolį. Kiekviename vaizdo siužete įvyksta trumpas įvykis, iškrentantis iš konteksto, bet gerai matomas. Per kambarį pereina moteris, laikydama skėtį, arba žmogus gorilos kostiumu. Šie įvykiai trunka maždaug penkias sekundes. Bet vėliau iš paklaustų, ar matė ką neįprasto, stebėtojų maždaug pusė neatsiminė matę gorilą ar skėčiu nešiną moterį. Kai Simonsas ir kolega pakartojo šį testą su kitais stebėtojais – šį kartą gorila sustojo, atsigręžė į kamerą ir pasitrankė į krūtinę – tik šeši iš 12 žmonių tai pastebėjo
