„Kiekvienas istorinis lūžis palieka savo pėdsaką. Vaistininkystė yra sena profesija, turbūt seniausia profesija, nes pagalbos žmogui visada reikėjo nuo išvarymo iš rojaus. Jeigu tauta nesugebėjo apsiginti, apsirengti ir pasigydyti, tai ji išnykdavo. Lietuviai tai darė gerai, nes išliko“, – aiškina T. Mekas.
Pasak Lietuvos medicinos ir farmacijos istorijos muziejaus direktoriaus, vaistininkais visada buvo labai pasitikima.
„Buvo laikas, kai Lietuvos miestelyje labiausiai gerbdavo vaistininką, kleboną ir mokytoją“, – pasakoja T. Mekas ir priduria, kad šiandien komercija turi neigiamą įtaką vaistininko įvaizdžiui.
Kalbėdamas apie įdomius farmacijos istorijos aspektus, pašnekovas pamini meiliavaisčius, arba afrodiziakus, kuriais vaistinės visada prekiavo.
„Daug šeimų turbūt sukurta dėl to, kad mergina atėjo pas vaistininką ir paprašė, jog jai reikia „liubčiko“, meiliavaisčiai – tai jau Vinco Kudirkos terminas. Nes lietuviai vyrai visada yra vangoki, juos reikia užkurti, pajudinti, na, ir vestuvėmis baigdavosi. Pasižiūrėkite, šeimose – 12–14 vaikų, manau, kad tam įtakos turėjo ir vaistinės“, – pasakoja T. Mekas.
Išsamiau – įraše.
