33 pralaimėjimai iš 35 kovų. Iš jų 23 kartus S. Agagulianas buvo nokautuotas. Vienintelę karjeroje pergalę jis iškovojo 2003 metais, o 2013 metais viena dvikova baigėsi lygiosiomis.
Budelio (The Executioner) pravardę turintis boksininkas dažniausiai tampa itin parankiu varžovu visiems, norintiems pagerinti savo statistiką. Tarp tokių yra Grigorijus Drozdas, Sultanas Ibrahimovas, Denisas Bachtovas, Romanas Simakovas ir Mariuszas Wachas.
„Treniruojuosi jau 31-ius metus. 1986 metų sausio 8-ą dieną atėjau į bokso salę Jerevane. Buvau daugkartinis Armėnijos čempionas, tačiau didelių perspektyvų bokse ten nebuvo. 1996 metais persikėliau į Sankt Peterburgą jau būdamas Rusijos piliečiu. 2002 metais supratau, kad reikia „raukti“ mėgėjų sportą. Tiek boksavausi, o uždirbau kapeikas. Treneris Manvelas Gabrielianas rekomendavo žengti į profesionalus“, – pasakojo S. Agagulianas.
Nuo vaikystės apie profesionalų boksą svajojusį sportininką įkalbinėti nereikėjo – sutiko iš karto. Be to bene svariausias argumentas buvo pinigai.
„Už pirmą kovą gavau 1000 dolerių. Tuo metu Sankt Peterburgo apskrityje už juos buvo galima nusipirkti 10 arų žemės. Nepirkau – reikėjo mokėti už būstą, padėti giminaičiams ir sau naują sportinę aprangą paimti“, – prisiminė S. Agagulianas.
– Pirmoje dvikovoje pirštines surėmėte su Grigorijumi Drozdu, o trečioje – su Sultanu Ibrahimovu. Abu vėliau tapo pasaulio čempionais. Kaip nutiko, kad iš karto jums teko tokie stiprūs varžovai?
– Man paprasčiausiai siūlė kovas, o aš daviau sutikimą. Prieš dvikovą su Drozu net nežinojau, kas jis toks, o pasirodo, kad labai stiprus boksininkas. Apie tai, kad boksuosiuosi su Ibrahimovu, sužinojau tik per svėrimo ceremoniją, dvikovos išvakarėse.
Iš pradžių gavau tik tokią informaciją: „Dvikova Ukrainoje už 1000 dolerių“. Sutikau ir nuvažiavau. Sultano lygis aukštas – olimpinis vicečempionas, o būdamas profesionalas nenugalėjo tik Kličko. Dvikova su Drozdu pasibaigė ketvirtame raunde, o su Ibrahimovu – pirmajame, norėjau tęsti, bet neleido teisėjai.
Aš apskritai gyvenime neatsisakiau nė vienos dvikovos. Nebuvo žmogaus, kuris man parinktų parankius man varžovus. Man vienodai švietė su kuo grumtis. Išgirsdavau sumą ir važiuodavau.
– O juk pinigus uždirbote ne tik boksu?
– Dirbau apsaugoje, statybose, vairavau sunkvežimį. Gyvenau, kur pasitaikė: iš pradžių pas gimines, vėliau kambarį nuomojau, vėliau – butą. Dabar jau 10 metų gyvenu savo bute – jį nusipirkti padėjo ir tiek pinigai, kuriuos užsidirbau boksuodamasis. Dar treniruoju vaikus, užmokestis mažas – vos 10 tūkst. rublių (apie 147 eurai). Gelbėja individualios pamokos. Dar variau automobilius iš Vokietijos. Turėjau sutartį su vokiečiais, važiavau į Hamburgą kaip sparingo partneris. Pavyzdžiui, Deniso Boicovo.
– Kiek moka sparingo partneriams tokiose treniruočių stovyklose? 500 eurų per savaitę?
– Tai pradinė suma, būna ir daugiau. Per mėnesį galima ramiai 3000 eurų uždirbti.
– Jūsų keliai kirtosi su Romano Simakovo, kuris mirė po dvikovos su Sergeju Kovaliovu. Yra versija, kad į dvikovą R. Simakovas atvyko po tokios sunkios treniruočių stovyklos Vokietijoje, kur buvo sparingo partneriu.
– Žinau apie tai. Su Romanu Vokietijoje buvome susitikę. Drovus ir talentingas vaikinas svajojo apie pasaulio čempiono diržą. Gerai boksavosi, turėjo charakterį. Man pasakojo, kad jis gavo traumą Vokietijoje, tačiau vis tiek stojo į dvikovą, nenorėjo jos atsisakyti. Tai išties blogai. Reikia nuolat tikrinti sveikatą, daryti galvos smegenų tomogramą.
– Jūs darote?
– Kiekvienais metais. Tai privaloma.
– Ar išties būnant sparingo partneriu galima uždirbti daugiau nei kovose?
– Žinoma. Tačiau tai sunkiau nei kovose. Nepaisant to, kad yra šalmas ir didelės pirštinės. Jei tau už tai moka pinigus, tave muša visa jėga. Denisas Boicovas treniruotėse verčia visus iš koto. Pamenu, atvažiavo kroatas, Denisas jį į nokautą pasiuntė pirmame sparingo raunde.
Tai sunkus darbas. Reikia gerai gintis ir stengtis nepraleisti smūgių. Su Boicovu gerai laikiausi, tačiau taip pat pajaučiau, kaip stipriai jis smūgiuoja.
– D. Boicovas daugiau nei dveji metai mėgina sugrįžti po keistos istorijos. Pagal vieną iš versijų, jį sumušė, prigirdė migdomųjų ir numetė ant Berlyno metro bėgių. Visa tai – dėl konflikto su vadybininku. Tikite, kad kažkas panašaus gali nutikti dėl to, kad pereini pas kitą vadybininką?
– Viskas dėl pinigų. Tai mafija. 100 procentų. Papasakosiu istoriją – nutiko prieš mėnesį. Geras mano draugas Khorenas Gevoras dabar treniruoja ir dirba vadybininku. Hamburge jis turi nemažai boksininkų. Jam pasakė: „Tavo boksininkas negali boksuotis“. Jis nesutiko. Tuomet atėjo pas Khoreną, peršovė jam kelius ir išvažiavo. Sakau gi, tai – mafija.
– O buvo taip, kad siūlo kovą ir iš anksto aptaria galutinį rezultatą?
– Žinoma. Taip visuomet buvo ir bus. Čia gi šou, verslas ir pinigai.
– Tai reiškia, kad iš jūsų 35 kovų yra tokių, kuriose pabaiga iš anksto buvo žinoma?
– Žinoma.
– Jūs tokias kovas nesistengėte laimėti?
– Teisingai. Už kovą gauni pinigus. Kam stengtis? Pats supranti, kad nereikia.
– Ar jus nejaudina, kad kažkur internete yra eilutė jūsų ne itin gražios statistikos: 33 pralaimėjimai, 1 pergalė ir 1 lygiosios.?
– Manęs tai apskritai nejaudina. Suprantate, tiesiog einu į ringą ir boksuojuosi. O tokios gausybės pralaimėjimų priežastis – niekuomet neatsisakau nė vienos dvikovos.
– Kam jums tai? Jums patinka kovoti ar tai tiesiog būdas užsidirbti?
– Man patinka kovoti. Be bokso negalėčiau. Iš ryto bėgu 5 kilometrus, o vakare boksuojuosi. Treniruojuosi – negatyvo nelieka. Visuomet stengiuosi būti geros sportinės formos, nes kovą gali pasiūlyti bet kada. Buvo atvejų, kai man skambino ryte ir sakė: „Sedrakai, boksininkas „iškrito“, reikia pamainos. Kova vakare. Gali atskristi?“ Ir aš spaudžiu į oro uostą, skrendu į Jekaterinburgą ir iš karto į ringą. Be jokios svėrimo procedūros.
– Kaip šeima reaguoja į tai, kad dukart per metus galite labai stipriai nukentėti?
– Žmona reaguoja normaliai. Niekas neatkalbinėja. O aš stengiuosi nepraleisti pavojingiausių smūgių.
– Jūsų vienintelė pergalė iškovota 2003 metais. Tikitės dar laimėti?
– Žinoma. Visuomet tikiuosi. Tačiau kad laimėtum, reikia investuoti pinigų. O man iki to toli.
– Profesionaliame ringe boksuojatės jau 15 metų. Koks buvo jūsų rekordinis honoraras už dvikovą?
– 3000 dolerių. Reikėjo greitai pakeisti žmogų ir man tiek užmokėjo. Paprastai moka apie 1000 dolerių. Tiesa, susidūriau su žmonėmis, kurie apgaudinėjo: žadėjo 1000, o mokėjo 800. Tai vyksta bet kuriame lygmenyje. Mano draugas Mgeras Mkrtčianas dėl čempiono vardo Londone kovojo su Joe Calzaghe. Žadėjo duoti jam 50 tūkst. dolerių, o užmokėjo 20 tūkst. Paaiškino, kad likusi dalis – mokesčiams. Būna vadybininkai „pameta“ ir negauni nieko.
– Jūsų pravardė – Budelis. Kas ir kodėl taip pavadino?
– Buvo momentas, kai dirbau su ispanais. Turėjo vykti kova ir reikėjo mane kažkaip pristatyti. Ir sugalvojo tokią pravardę, o aš nusprendžiau jos nekeisti.
– Ar neužgauna jausmų, kad kiti boksininkai dvikovose su Budeliu gerina savo statistiką?
– Mane jaudintų, jei kiti mane laikytų blogu žmogumi. Pirmiausiai reikia žiūrėti žmogiškųjų savybių, o tik toliau – koks esi sportininkas. Yra juk olimpinių čempionų, kurie gyvenime tiesiog blogio įsikūnijimas. O kas galvoja, kad boksuojuosi ne taip, tegul stoja prieš mane ringe.
