Labas drauge,
Rašau tau laišką, ne dėl to, kad neturiu namų ar neturėčiau ką veikti. Rašau tau laišką, nes pati kartais nerandu atsakymų... Kaip toliau gyventi.
Kartais taip būna liūdna, o kartais norisi juoktis ir kalbėtis su tavimi. Suprantu, kad mus skiria atstumas. Tu gyveni savuose rūpesčiuose, o aš – savuose. Išgyvenu nerimą, nes nežinau, kaip toliau elgtis. Nesinori nei savęs apgaudinėti, nei tavęs.
Ką aš tau jaučiu? Tai pirmiausia pagarbą. Nors kartais norisi su tavimi elgtis kaip su mažu vaiku. Norisi kontroliuoti. Tik sau užduodu klausimą, ar kartais savęs nenoriu apgauti? Man esi svarbus žmogus.
Kai išgyvenau traumą dėl savo dukrytės, šiek tiek nusileido karūna. Džiaugiuosi, kad dukrytė gyva, ji pasveiks. Norisi tau pasiguosti, bet negaliu. Perskaitau ką parašiau. Patinka man rašyti gyvą, nesuvaidintą laišką.
Norėtųsi, kad tu suaugtum ir prisiimtum atsakomybę už savo gyvenimą. Tik nežinau, ko tu norėtum. Kartais net rizikinga su tavimi likti vienai, nes jaučiu tavo bejėgiškumą. O tavęs nenoriu įžeisti, nes tavo vyriškas ego išdidus.
Įdomus žmogus esi su savo šypsena, rūpestingu žvilgsniu ir noru man patikti. Pati žinau, kad esi protingas, atsakingas žmogus. Tik nežinau, kas tave baugina, kad tu vengi artimų santykių. O taip norėtųsi tavęs paprašyti, kad nebėgtum nuo manęs. Norėtųsi su tavimi pasikalbėti.
Tikiu, kad dar susitiksime gyvame pasaulyje ir aš leisiu sau pajusti tavo skleidžiamą vyrišką kvapą, pasiklausysiu tavo sodraus vyriško balso ir tu leisi man pasijusti moterimi.
Noriu tau palinkėti išsikepti rudeniu kvepiantį obuolių pyragą, sutikti tave suprantantį žmogų ir pravirkti, kaip tas šiltas lietus.
Su šiltais linkėjimais, rudens fėja.
