Nieko nėra neįmanoma, šiuos žodžius sau kartoju nuo pat vaikystės. Gimiau su reta genetine liga Cistine fibroze, kurią man diagnozavo tik 6-erių metų. Ši liga yra priežastis mano sunkaus gyvenimo, kurį teko išgyventi, bet tuo pačiu ir mano stiprioji pusė, kuri išugdė mano tvirtą asmenybę ir privertė mane pažvelgti į gyvenimą kitaip, vertinti kitus dalykus.
Didžiąją savo vaikystės dalį aš praleidau ne kaip kiti vaikai lakstydamas lauke ar būdamas mokykloje. Vietoje to, aš gulėdavau ligoninėse ir reabilitacijos sanatorijose, laukdavau atvykstančių aplankyti artimųjų. Dėl šios ligos turiu daug kvėpavimo takų problemų, taip pat kasos nepakankamumą, dėl kurio man reikia naudoti virškinimo fermentus, nes kūnas nepasisavina viso maisto kiekio bei dar daug kitų svarbių sveikatos problemų, tačiau vienas iš pagrindinių Cistinės fibrozės padarinių yra lėtinis plaučių audinio pažeidimas ir ši liga, deja, yra NEPAGYDOMA. Cistine fibroze sergančių vaikų Lietuvoje yra ne daugiau kaip 100.
Visą gyvenimą nuo paprasčiausio peršalimo ar gripo iš karto kyla komplikacijos: dusimas, nesibaigiantis kosulys ir t.t. Ligoninės palatos, tyrimai, vaistai, tai buvo didžiausi mano draugai. Mano imunitetas labai silpnas, sirgdavau ligomis viena po kitos. Vaikystėje taip sunku buvo vaikščioti, kad teko važinėti neįgaliojo vežimėlyje. Būdamas 7-erių metų netgi turėjau tokią svajonę, įsigyti elektroninį vežimėlį. Niekada neturėjau tinkamo fizinio aktyvumo, todėl nesugebėdavau net bėgioti, žaisti krepšinį, futbolą, padaryti paprasčiausio atsispaudimo, prisitraukimo ar kitos fizinės veiklos. Silpni kaulai sukeldavo daug problemų: lūžusios rankos, kojos, išnarinti kaklo slanksteliai, turėjau nemažai traumų, kai bandydavau aktyviau sportuoti. Daktarai taip pat kartodavo, kad aš niekada negalėsiu būti toks kaip kiti.
Vaikystėje 12-13 metų sirgau sunkia depresija, tačiau dar sunkiau buvo nuo jos pasveikti. Tuo metu negalėjau susitaikyti su realybe, turėjau lankytis pas psichiatrus, vartoti antidepresantus, įvairiausios beprotiškos mintys sukdavosi galvoje, nemačiau laimės, džiaugsmo gyvenime, todėl nesupratau, koks tikslas – gyventi. Viskas atrodydavo nudažyta pilkomis spalvomis, tarsi niekas nėra svarbu ir neturi savo tikslo, todėl ir gyventi atrodė beprasmiška. Laikui bėgant man pavyko išsikapstyti, stengiausi sukurti sau naują gyvenimą, pabandyti kažko pasiekti. Mokykloje man buvo sunku pritapti, neturėjau draugų, nes retai ten lankydavausi, todėl kaip ir daugelis patyriau patyčias, buvau mušamas, netgi yra tekę dėl to atsidurti ligoninėje. Visą gyvenimą žiūrėjau iš šono į normalius žmones, bendraamžius, pavydėjau jų fizinių sugebėjimų ir išvaizdos, o giliai širdyje svajodavau turėti atletišką kūno sudėjimą, todėl aš pradėjau imtis veiksmų ir norėjau įrodyti sau, kad net toks kaip aš, gali sunkiu darbu pasiekti svajonę.
Teko daug išgyventi ir patirti per šiuos 3-ejus metus. Mane gydytojai ragindavo liautis sportuoti, nes man negalima, nes aš nesu toks kaip visi, mano širdis, sveikatos būklė per silpna ir aš nesu tam sutvertas. Dėl tokio užsibrėžto didelio fizinio krūvio teko nemažai kartų atsidurti ligoninėje. Patys įsimintiniausi įvykiai yra šie: buvau 19-ikos metų ir prasidėjo sunkios širdies problemos, dėl to, pasak daktarų, privalėjau mesti sportą ir man prasidėjo panikos atakos. Kiekvieną dieną teko gyventi su nepaaiškinamu mirties baimės jausmu, tačiau dabar su tuo šiek tiek susigyvenau. Tai labai paveikė mano kasdieninį gyvenimą, kadangi panikos ataka gali užklupti bet kurią minutę, o jai negali pasiruošti, todėl labai svarbu nepalūžti.
Kitas įsimintinas įvykis, tai sunki operacija, kurią patyriau visai neseniai, prieš 1-2 mėnesius. Šiais ir dar daugeliu kitų atvejų turėjau sustoti, tačiau aš vis dar čia ir einu į priekį, siekiu savo svajonių, kad ir kokios būtų pasekmės. Dabar galiu pasidžiaugti tuo, ką pasiekiau, ir mano visos pastangos pradeda atsipirkti. Teko daug kartų priaugti ir numesti svorio, apie 50 kg per tuos metus. Sirgdamas šia sunkia liga ir būdamas neįgalus, vistiek sugebėjau pasiekti rezultatų, tai praktiškai yra neįmanoma ir buvo beprotiškai sunku, bet aš pasiryžęs judėti toliau. O štai dabar aš tapau toks, kokiu visą gyvenimą norėjau būti ir esu laimingas dėl to, ką sugebėjau pasiekti savo pastangomis bei džiaugiuosi turintis pilnavertį normalaus žmogaus gyvenimą, nors ir žinau, kad ši liga niekur nedingo iš mano gyvenimo, tiesiog išmokau gyventi su ja.
Taigi, kuo daugiau pasiekiu, tuo didesnius tikslus sau išsikėliu, todėl man tai tik pradžia. Vienas iš mano tikslų yra padėti tiems, kurie nori imtis veiksmų, pradėti sportuoti, pakeisti savo gyvenimo būdą ir siekti svajonių. Noriu pasidalinti savo istorija su visais, kurie abejoja ar galvoja, kad yra netinkami kažko siekti. Tikiuosi įkvėpti visus ir parodyti, kad jei toks kaip aš gali pasiekti neįmanomo, vadinasi gali visi.
DELFI už šio rašinio turinį neatsako, nes tai yra subjektyvi skaitytojo nuomonė!
Nori pasisadalinti savo gyvenimo receptu? Siųsk savo istoriją el. p. pilieciai@delfi.lt.