Visgi tokias istorijas geriausiai nupasakoja patys jos veikėjai. Du skirtingi miestai, laikai ir aplinkybės, kuriose vyko pokalbiai su Dalia ir Peteriu netikėtai susijungia į savotišką judviejų pokalbį, o gal ir pasakojimą apie praėjusius jau dvidešimt kūrybos metų.
Dalia Ibelhauptaitė: Peteris man - gyva britų teatro ir operos legenda, poetas, kuriantis meną šviesomis! Juk jis pradėjo dirbti su šviesos dizainu dar 1969 m. (kai man buvo vos dveji metai!) ir visą tą laiką - beveik penkiasdešimt metų - dirba su ryškiausiais savo srities kūrėjais.
Absoliučiai dievinu šį žmogų, nes kiekviena minute praleista su juo yra pilna nuostabių siužetų, negirdėtų istorijų, kūrybinių atradimų, naujų idėjų, o jo kuriami darbai iš tiesų išsiskiria savo nuostabia palete, įspūdingais vaizdais ir niuansais, kurie visiškai naujai parodo žiūrovui tavo, kaip režisieriaus, mintis. Mane stebina jo pastovus ir nenumaldomas noras siekti dar didesnių naujovių, atrasti, perteikti jauniesiems tai, ką jis žino pats ir... dirbti tokiu tempu, kad net per pus jaunesni šviesų dailininkai galėtų pavydėti jo energijos ir užsidegimo. Jo smegenys veikia dieną - naktį, be poilsio ir atostogų, ir nesirengia sustoti.
Peteris Mumfordas: Ar sunkiau apšviesti sceną dėl žmonių skaičiaus „Fauste"? Ne, tikrai ne. Svarbiausia matyti bendrą vaizdą. Kaip šviesų dailininkas aš dirbu panašiai kaip kine – stebiu bendrą planą, kai visi šie žmonės yra ant scenos.
Mano darbas šiuo atveju panašus į kameros, ar reikia pritraukti dėmesį į bendrą vaizdą, kaip iš paukščio skrydžio, ar į arijas ir solo numerius. Taigi, daug pritraukimo akcentų, o patį chorą išnaudoju scenografiškai. Jis dažnai tampa aplinka, įspūdinga dekoracija, didžiąja scena. Taigi, labai malonu turėti tiek daug žmonių ant scenos. Tai tiesiog puiku.
Dalia Ibelhauptaitė: Mes su Peteriu dirbame nuo 1992 metu, ir galiu drąsiai sakyti, kad jis ne tik švietė visus mano svarbiausius darbus, kuriuos dabar jau skaičiuojame dešimtimis...
Po mano pirmųjų pastatymų Londone, tuomet kritikų įtrauktų į Anglijos geriausiųjų penketukus, mus supažindino bendra agentė, mat jai pasirodė, kad mūsų kūrybinis tandemas puikiai papildytu vienas kitą. Aš buvau baisiai išsigandusi: kaip gi toks, jau tuomet didelis scenos meistras dirbs su jauna, patirties neturinčia ir prastai anglų kalbą mokančia lietuvaite?!
Peteris Mumfordas: Per paskutiniuosius 20–25 metus tikrai įvyko svarbių pokyčių. Ne tik todėl, jog į apšvietimo sritį atėjo daug jaunų žmonių, bet ir dėl žiūrovų reakcijos. Žiūrovai dabar atkreipia dėmesį į spektaklio šviesas. Kritikai nagrinėja apšvietimą savo recenzijose, ko anksčiau niekada nebūdavo. Taip pat manau, jog žmonės į teatrą ateina turėdami didesnį išmanymą apie apšvietimą, būtent apšvietimo technologijas, kurios taip sparčiai vystosi kasdien. Šiandien beveik visi patys fotografuoja, mėgėjiškai filmuoja.
Taigi jie labai techniškai išprusę. Bet, manau, svarbu prisiminti, jog šviesa yra ta pati. Ji prasideda nuo degtuko ir žvakės. Ne pati šviesa, o galimybės ją kontroliuoti yra pasikeitusios. Tiesiog su ta pačia šviesa šiandien galime daugiau nuveikti. Visais laikais režisieriai turėjo gerų idėjų, kaip būtų galima įdarbinti šviesą, matome senųjų grandų, kaip Gordono Kreigo, eskizus, bet tik per paskutiniuosius penkiasdešimt metų realu tai padaryti.
Bet taip, daug jaunų žmonių ateina į šią sritį, jie dažnai kaip specialybę studijuoja būtent apšvietimo dizainą, kas kaip studijų kryptis taip pat yra nauja. Aš pats kartais vedu meistriškumo kursus D. Britanijos universitetuose ir koledžuose. Tai yra nauja. Šviesa pradedama laikyti kūrybine medija. Ir taip, ateina nauja labai sumanaus jaunimo karta.
Dalia Ibelhauptaitė: Piteris visada buvo nepamainomas kūrybines komandos partneris, su kuriuo ne tik gera kartu kurti. Jis yra iš ištikimas, lojalus ir labai patyręs profesionalas, ne kartą išgelbėjęs ne tik spektaklį, bet ir mano nervus! Techninių repeticijų metu jį matyti salės tamsoje, man reiškia nenusakomai svarbų saugumo jausmą. Kartais situacija būna kritinė ir atrodo, kad Titanikas atsitrenkė į ledkalnį - viskas, galas!
Tuomet žiūriu į Peterį ir matau, kaip jis išvairuoja tą Titaniką į pažadėtąjį krantą... Kad ir tuomet, kai Olandijoje dvi pirmas techninių repeticijų dienas nuo žemės niekaip nepakilo scenografo sukurtos lubos, o aš turėjau atšaukti visas repeticijas ir atrodė, kad premjera neįvyks.
Tam, kad nuramintų mano isterišką reakciją, Peteris išsiuntė mane į ... SPA! Ir sakė: „aš tau paskambinsiu, kai jau galėsi repetuoti". Dar vienas pavyzdys: „Madam Butterfly" pastatyme Anglijoje „Opera North", likus porai savaiių iki premjeros, neatlaikęs vakarietiškos teatro sistemos reikalavimų ir spaudimo, mus netikėtai paliko ir iš pastatymo pabėgo puikus rusų teatro scenografas Olegas Šeincis. Peteris tuoj pat perėmė jo darbus ir mes sugebėjome užbaigti teatrui atrodžiusią sudėtingą, „neįmanomą" scenografiją patys vieni.
Peteris Mumfordas: Aš dažnai mėgstu sakyti, kad scenografija yra mano drobė, kurioje aš tapau šviesa. Taigi, puikiausia, jei dirbdami kartu turime vieni kitų pasitikėjimą. Tai yra, jei scenografas pasitiki, jog galiu pakeisti jo scenografijos spalvas, ką nors įdomaus su ja padaryti, ir gali būti, kad ji atrodys visiškai kitaip nei jie apie ją galvojo. Bet tai yra kūrybinio proceso dalis.
Mes visi labai susiję. Ne operoje, o teatre, pavyzdžiui, D. Britanijoje, be šviesų dailininko, į šią kūrėjų komandą taip pat įsijungia ir garso dizaineris, ir tuomet mes jau visi kartu dirbame, kaip viską pakeisti, padaryti paveikiau, efektyviau. Visa tai darome jau kūrybos proceso metu pačiame teatre, dėl to turime dirbti tikrai greitai.
Kalbant apie procesus – visada seku, kokias idėjas turi scenografas, režisierius, kaip atrodo scenografijos modelis, kostiumų eksizai, pasidarau techninę paletę, o vėliau jau išdirbu kompiuterinį modelį, jog kartu eitumei prie bendro tikslo, vienas kitą praturtintume ir nustebintume žiūrovus.
Dalia Ibelhauptaitė: Nebuvo stebėtina, kad mano pirmajam darbui Lietuvoje - G. Verdi „Kaukių Baliui", statytam Trakų pilyje dar 2001 metais, scenografu pasirinkau būtent Peterį. Tuomet opera Lietuvoje nebuvo tokiame profesionaliame techniniame ir pastatymų kokybės lygyje, kaip dabar. Daugelis dalykų, kurie dabar yra operos teatro kasdienybė, pirmąkart buvo įgyvendinti būtent mūsų. Jis iš tiesų nemažai pamokė, kaip statyti didelio mastelio spektaklius...
O kokių kuriozų tik nebuvo, pradedant tuo, kad „Kaukių Baliaus" scenografiniai elementai buvo dideli, ir juos į Trakų pilies salą buvo nuspręsta plukdyti, bet nebuvo aišku, ar jie pakeliui... nenuskęs, ar plaustai atlaikys tokį svorį. Na, o jau nuplaukus pasirodė, kad buvo pastatyta per žema scena ir dekoracija vos vos įtilpo.
Čia matyt reiktų prisiminti ir legendinį Juozo Statkevičiaus ir Peterio Mumfordo konflikto dialogą, kai Juozo sukurti milžiniški kostiumai visiškai netilpo pro scenografijos duris ir daugiau, nei 50 choro artistų fiziškai tiesiog negalėjo patekti į sceną! Aš šaukiu: „Juozai, kodėl kostiumai netelpa į sceną?", Juozas: „Ir netilps, nes Peterio durys per siauros!!! Pjaukit duris!!!", o Peteris šaukia atgal: „Ne ne, mažinkit kostiumų apimtis!!!"...
O tuo metu dramatiškai lyja lietus su griaustiniu... Viskas išsisprendė, spektaklis buvo sėkmingai rodomas Operos teatre beveik dešimt metų. Tik aš po to prisiekiau niekada nestatyti operų lauke.
Peteris Mumfordas: Tuo metu, kai pradėjau dirbti su jaunais D. Britanijos šiuolaikinio šokio choreografais, didelių biudžetų kurti scenografijai nebuvo. Tomis ankstyvomis dienomis šiuolaikinis šokis būdavo paprasčiausiai atliekamas salėje be jokios scenografijos, todėl supratau, kad šviesa gali būti pagrindinis dizaino elementas ir pakeisti erdvę spalva, pavidalais ir formom.
Scenografija tapo šviesa. Ko gero, tuo metu išbandžiau viską, kas įmanoma, ir dauguma dalykų, kuriuos išmokau daryti eksperimentuodamas septintame dešimtmetyje, ir šiandien taikau teatre ir operoje, jie paveikė visą mano kūrybą. Aš visiškai nežiūriu į šviesą kaip į tiesiog elementą apšviesti objektą, aš manau, kad ji gali kurti scenografiją, keisti spalvas ir nuotaikas, nurodyti žiūrovui, į kurią pusę kreipti dėmesį, tiesiog tapyti istoriją.
Į kiekvieną darbą, ar tai būtų opera, baletas, šokių spektakliai, netgi filmai ir TV serijos, žiūriu visiškai individualiai. Aš visiškai nesu prieš, man visai patinka, kai žmonės, atėję į teatrą, atpažįsta mano šviesas, mano braižą. Bet vis tik niekada negaliu sau leisti, kad viskas atrodytų panašiai, vienodai. Teatro prigimtis yra tokia, jog kiekvieną sykį siekiame sukurti kažką naujo. Taip, nauji darbai visada remiasi mūsų patirtimi, praeities darbais.
Bet į kiekvieną projektą stengiuosi žiūrėti individualiai, vis iš naujo. Žinoma, kiekvienas į pastatymą atsinešame savo unikalų stilių, kaip, pavyzdžiui, šiuo atveju Dickas Birdas savo ypatingą scenografijos stilių, ar Džonas Morrellis – kostiumų. Taigi „atsinešame" savo stilių, bet, tikiuosi, kaskart pritaikome jį naujais būdais. Stengiamės žiūrėti į viską šviežiomis akimis. Kiekvieną kartą kuriame viską iš naujo.
Dalia Ibelhauptaitė: Labai džiaugiausi, kad Peteris įsimylėjo Vilnių ir visus jo žmones. Jam turiu būti labai dėkinga už didelį palaikymą tuomet, kai su Gintaru Rinkevičiumi nusprendėme statyti operas Kongresų rūmuose, - ne tradicinėje scenos dėžutėje operos teatre. Juk žmogui, turinčiam didžiausias technines scenos galimybes, dažniausiai idealias sąlygas svarbiausiose ir didžiausiose pasaulio scenose, tikrai nereikia važiuoti pas mus ir čia kamuotis, sukti smegenis, kaip sukurti meną ten, kur viskas neįmanoma ir nėra jokių techninių sąlygų. O jis, štai, vis atvažiuoja... ir vis kuria stebuklus...
Gera, kai po tiek metų jau tikrai ištikimas draugas tau sako: „Faustas? Nepergyvenk, būsiu. Tik baigiu Berlyne ir tuomet pas tave. Tik turėsiu išbėgti prieš premjerą, - jau ir taip porą dienų vėluosiu į Metropoliteną..." Gera žinoti, kad žmogaus teisingi prioritetai - net ir Metropolitenas gali palaukti, kol Peteris padarys mūsų „Faustą".
