Pirkau kakavos išsinešimui, todėl ji buvo įpilta į puikiai atpažįstamą vienkartinį puodelį. Nieko blogo negalvodama, nuėjau gatve namų link. Gurkšnojau kakavą, klausiausi muzikos ir tiesiog mėgavausi ramiu ir rudenišku vakaru Vilniuje.
Kaip tik tuo metu buvo kamštis ir visos mašinos labai lėtai judėjo. Netikėtai išgirdau, kad kažkas mane šaukia su tokiu keistu, ne vilnietišku akcentu:
– A, skanu?! A, girdi, atsakyk?, – iš pradžių nesupratau, kad kreipiasi į mane. Atsisukau ir pamačiau už vairo sėdintį ir savimi patenkintą vidutinio amžiaus vyrą.
Perklausiau, ar jis manęs klausia. Jis tik nusijuokė ir vėl paklausė:
– A, kasdien čia taip geri tą kavą?, – nesupratau, kodėl jam tai turėjo rūpėti ir nieko neatsakiau. Nepažįstamas vyras tik dar labiau pradėjo kvatoti lyg būtų labai sąmojingas anekdotų pasakotojas.
Aš paspartinau žingsnį ir pavymui išgirdau dar vieną klausimą:
- A, nenori kartu į Šiaulius?, – mintyse pagalvojau, kad tikrai nenoriu ir šiaip toks „mužikiškas“ elgesys labai nustebino. Maniau, kad jau seniai tokių vyrų nebėra, bet greitai teko grįžti į realybę.
DELFI už šio rašinio turinį neatsako, nes tai yra subjektyvi skaitytojo nuomonė!
Pasidalink savo mintimis ar istorija rašydamas el. p. pilieciai@delfi.lt.