Skurstančiųjų Lietuvoje mes nematome, nes jie gyvena socialinėje atskirtyje. Ką tai reiškia? Kad esi bent iš dalies atskirtas nuo visuomenės dėl savo skurdo, nes negali sau leisti to, ką leidžia dauguma visuomenės, ar būti ten, kur lankosi didžioji dalis visuomenės, tuose pačiuose atidaromuose prekybos centruose, restoranuose, baruose…
Ir skurstančiųjų Lietuvoje yra daug: daugiau nei penktadalis Lietuvos visuomenės gyvena žemiau skurdo ribos (pernai ši riba po socialinių išmokų siekė 282 eurus vienam asmeniui, 593 eurus – šeimai iš dviejų suaugusiųjų su dviem vaikais iki 14 metų), ir šis skaičius iš esmės nesikeičia ne vienerius pastaruosius metus. Pernai tokių žmonių buvo 21,9 proc., užpernai – 22,2 proc. Palyginus – 28 ES valstybių vidurkis pastaraisiais metais siekė 16–17 proc.
„Patys kalti“ – tai tikrai nėra atsakymas, kodėl žmonės gyvena skurde, juo labiau – ne racionalus sprendimas padėti ištrūkti iš skurdo, nepriklausomai nuo mūsų įsivaizdavimo, ar tie žmonės gyvena teisingai, ar ne. Gera demokratinė XXI amžiaus valstybė yra ta, kuri padeda visiems: ir skurstantiems, vienišiems, ir alkoholikams, ir esantiems taip vadinamoje socialinėje rizikoje, ir kt. Juk ne sveikiesiems reikia gydytojo…
Racionalus sprendimas, šiuo atveju, valstybės ar valdžios lygmenyje būtų iškelti kovą skurdui ir socialinės lygybės siekį kaip prioritetą. Lietuvoje per ilgai per daug dėmesio skiriama ekonomikos augimui, o per mažai – socialinei politikai, kuriai niekada nepakakdavo valstybės biudžeto lėšų.
Jei sugebame krašto apsaugai pagaliau skirti 2 proc. BVP, tai galime susiimti ir žymiai daugiau skirti socialinei apsaugai, valstybės biudžeto perskirstymui, įvesti tikrus, o ne simbolinius progresinius mokesčius, padorius vaiko pinigus, kaip investiciją į ateitį, ir kitas šeimos politikos priemones, padėti žmonėms išbristi iš skurdo ir skolų, taip radikaliai sumažinti skaičių žmonių, priverstų dėl skurdo užsidirbti iš šešėlio…
Praėjusioje Seimo kadencijoje Nacionalinis skurdo mažinimo organizacijų tinklas ir mes su Birute Vėsaite bei Giedre Purvaneckiene įregistravome teisės akto pataisą, kuria norėta sumažinti išskaitas iš skolininkų, kurios dabar siekia net iki 50 proc. nuo MMA.
Sumažinus išskaitas iš MMA, skolos ir baudos būtų realiai sumokamos, neįstumiant skurdą patiriančių asmenų į beviltišką padėtį ir nepadarant žalos valstybei. Tai būtų viena iš priemonių kovojant su šešėline ekonomika ir mažinančia skurstančių gyventojų skaičių. Šiai dienai dalis prasiskolinusių, bet norinčių iš to išbristi, žmonių vengia legaliai dirbti, nes sunkmečio laikotarpiu susidariusios skolos, išskaičiuotos iš, dažnai, minimalios algos vėl vers skolintis. Žmonės patenka į uždarą ratą.
Teisingumo ministerijos duomenimis, šiuo metu įsiskolinimų turi kas dešimtas Lietuvos gyventojas. Daugiau nei pusė jų turi dvi ir daugiau skolų. Tinklo siūlymu atskaitymai iš minimalaus atlyginimo turėtų siekti ne daugiau kaip 10 procentų, 20 procentų – turintiems dvi ir daugiau skolų.
Tinklo ir Vilniaus universiteto atliktas tyrimas apie skurstančiųjų įsiskolinimus rodo, kad dažniausiai pasitaikančios įsiskolinimų priežastys yra: skolos už komunalinių paslaugų mokesčius ir kitas paslaugas; baudos už važiavimą be bilieto; skolos greitųjų kreditų įmonėms. Daugumos skolinininkų pajamų šaltinis yra socialinė piniginė parama.
Štai šie žmonės iš tiesų yra nematomi arba tiesiog pasmerkti – „prasiskolinusieji“, kaip dažnas apie juos be gailesčio pasako. Tačiau vėlgi, prasiskolinusius žmones menkinanti sprendimas nėra joks racionalus sprendimas…
Galiausiai, egzistuoja elementari žmogiška atjauta ir apsisprendimas nesmerkti tų, kurie gyvena kitaip, nei mums atrodo, jog privalu, kad skurstantys neturi būti pasmerkti dėl to, kad skursta…
Juk mes nežinome – tai, kad žmonės materialiai gyvena skurdų gyvenimą, nereiškia, kad jų gyvenimas yra skurdus, nykus, baisus ar beprasmis. Dažnai tuose gyvenimuose yra daugiau prasmės, siekių, ambicijų, kovos už geresnį gyvenimą, aukštesnių idealų nei tuose, kur vyrauja visiškas ar bent pakankamas materialus komfortas.
Nepamirškime, kad nemažai žmonių, kurie gauna bent jau vidutinę mėnesio algą, irgi skursta, net jei nepriklauso tiems dar didesniems vargšams, statistiškai esantiems žemiau skurdo ribos. Vidutinė mėnesio alga Lietuvoje yra palyginus maža – apie 660 eurų į rankas (žemesnė – tik Rumunijoje ir Bulgarijoje). O kainos vis labiau kanda: įspūdis, kad dabar euras lygus buvusiam litui, turi pagrindo – infliacija birželį siekė 3,5 proc., o liepą – jau 4,1 proc.
Ir ar patys jau taip dažnai apsiperkame tuose naujuose prekybos centruose? Ar labai dažnai gurkšnojame vyną populiariuose restoranuose? Lyg ir nematome tų tikrai skurstančiųjų, bet savo materialųjį skurdą tikrai matome ir jaučiame kasdien, net jei kruopščiai ir slepiame nuo aplinkinių. Ir dažnas dar uždirbama alga dalinamės su savo pagyvenusiais, pensijinio amžiaus tėvais, artimaisiais, ir atvirkščiai – prastos sveikatos pensininkai priversti dirbti tam, kad padėtų vaikams, auginantiems savo atžalas ar anūkams. Galbūt taupome beveik viskam, persidirbame dirbdami viršvalandžius (jei tik darbdavys sąžiningai moka už juos) ar daugiau nei vienoje darbovietėje.
Net jei visi skurstantieji emigruotų iš Lietuvos, skurdas iš Lietuvos neemigruotų. Todėl socialinė lygybė ir skurdo mažinimas privalo tapti neginčijamu praktiniu socialdemokratų prioritetu, nepriklausomai nuo to, koks sprendimas bus priimtas LSDP taryboje šeštadienį.