Kazachstanas S. Grečicho pasitiko didžiuliu karščiu, iškilminga svėrimo ceremonija, profesionaliausiais pasaulyje kovos menų teisėjais ir komentatoriais. Be to, maistu, prie ko kurio sportininkas per trumpą laiką turėjo prisitaikyti.
„Karštis ar mityba šiek tiek apsunkina situaciją, tačiau tikro kovotojo tokios smulkmenos išmušti iš vėžių negali. Koncentruojiesi į kovą ir pirmyn. Svarbiausia buvo nepamesti galvos. Atrodo, kad nepamečiau“, – grįžęs iš Almatos pasakojo sportininkas.
– Praėjusiais metais ilgai gydėtės sunkią traumą. Po to minėjote, jog dažnai apie tai galvojate. Kaip žiūrint iš psichologinės pusės jaučiatės dabar?
– Be abejo, trauma mane buvo išmušusi iš vėžių. Kita vertus, turėjau laiko apmąstymams, ko aš noriu iš gyvenimo. Po visko galiu sakyti, kad ji mane sustiprino psichologiškai. Aišku, baimės jausmas yra išlikęs, tačiau ta baimė mane verčia dar intensyviau ruoštis kovoms, kad tik ji nepasikartotų. Pačių kovų metu irgi koncentracija yra maksimali, kad priešininkas neturėtų galimybių pažeisti šią mano vietą. Ta trauma, tas raundas tiesiog dar labiau įpareigoja.
– Jūsų priešininkas buvo vertinamas kaip ryškus dvikovos favoritas. Ar daug dėmesio skyrėte priešininko analizei?
– Neturiu tokios taktikos – kiekvienam priešininkui ruoštis atskirai. Taip buvo ir šį kartą – priešininką buvau matęs ne daugiau vienos minutės. Norėjau tik pamatyti, kokia jo stovėsena, ar jis dešiniarankis, ar kairiarankis ir kelis jo smūgius.
Didesnės analizės nedariau, nes kai pradedi nagrinėti priešininką, užprogramuoji save kaip robotas ir bandai daryti tą patį per tą patį. Man svarbiau mano stipriosios pusės ir kaip galiu jomis pasinaudoti.
– Kaip jūs nepasimetate, kai vieną savaitgalį tenka kovoti pagal graplingo taisykles, o kitą – pagal MMA?
– Aš apie tai paprasčiausiai negalvoju. Yra graplingas – paskutinę savaitę daugiau dėmesio skiri jam, yra MMA – užsidedi pirštines, daugiau laiko skiri jam. Kai per savaitę turi 10 – 14 treniruočių, vienodai daug laiko gali skirti ir graplingui, ir MMA, ir boksui. Nėra problemų.
– Dabar jūsų laukia Europos graplingo čempionato ambasadoriaus vaidmuo. Kiek jums tai svarbu?
– Be abejo, tai didelė garbė ir įrodymas, kad žmonės tavimi pasitiki. Kita vertus, tai yra didžiulė atsakomybė. Aišku, mano privalumas tas, kad aš užsienyje turiu labai daug pažinčių. Ambasadoriaus funkcijos – atstovauti savo šaliai varžybose, bendradarbiauti, kviesti kitų organizacijų narius, kitų šalių atstovus į Lietuvoje vykstančius turnyrus. Kitaip tariant, užsiimti reklama.
Tikiu, kad federacija nesuklydo pasirinkdama mane. Aš esu žmogus, kuris mėgsta bendrauti. Man patinka reprezentuoti savo šalį, todėl tai man bus ne darbas, o malonumas.
– Tiek užpernai, tiek pernai Europos čempionate dominavo Lietuvos graplingo atstovai. Ar tokia tendencija gali išlikti ir šiemet?
– Kiekvienais metais graplingo lygis kyla. Į čempionatus atvyksta vis daugiau užsienio sportininkų, o tai reiškia didėjančią konkurenciją. Kita vertus, ir Lietuvos sportininkų meistriškumas auga, todėl kol kas sunku pasakyti, kaip bus.
– Jūs pats sieksite Europos čempiono titulo?
– Minčių visą laiką yra. Tačiau esu ne tik sportininkas, tačiau ir treneris, turintis jaunąją kartą. Jiems dėmesio irgi reikia. Šiandien dar nesu nusprendęs, ar sieksiu Europos čempiono titulo, ar ne.
