Per šešis mėnesius šiemet bankininkų pelnas viršijo 155 mln. eurų. Pernai per visus metus bankininkai uždirbo 252 milijono. Net du trečdalius viso to pelno tarpusavyje pasidalino du skandinaviški bankai – „Swedbank“ ir SEB.
Prisimenu, kaip šių metų pavasarį centrinio banko vadovas džiūgavo, jog Lietuvoje veikiantys komerciniai bankai nušluostė nosis visai Europai. Jie, pagal pelningumą, net kelis kartus viršijo ES vidurkį. Džiūgauja centrinio banko vadovas, tarsi tas pelnas būtų Lietuvos gyventojams atitekęs, tarsi nežinotų, kad, dividendų pavidalu, jis iškeliauja už jūrų marių.
Lietuva – rojus užjūrio bankininkams. Ir tikrai jau ne Šveicarija ir ne Liuksemburgas, bet Lietuva, savo finansų sektoriaus pelningumu, gali patenkinti net didžiausio goduolio puikybę. Štai, pavyzdžiui, Luxembourg Banking Insights 2017 praneša, kad metinis Liuksemburgo bankinio sektoriaus pelningumas prieš mokesčius per metus paaugo 15 proc. „Swiss National Bank“ taip pat praneša apie kuklius Šveicarijos bankų pelno augimus. Tai ar jau tikrai mūsų žmonės gyvena geriau nei Šveicarijoje arba Liuksemburge? Gal laikas būtų Lietuvos centrinio banko vadovui išeiti iš savo rūmų į gatvę, apsižvalgyti ir pagalvoti apie tai, ar bankininkų pelnai ir pelningumas yra adekvatus aplinkai, kurioje jie veikia?
Nesu prieš bankų pelningumą. Juk ir vaikui aišku, kad nuostolingame banke nesaugu laikyti santaupų. Net jei Indėlių draudimo fondas ir garantuoja tam tikrą indėlių kompensavimą bankroto atveju, niekas nenorės patikėti savo pinigų nuostolingai dirbančiam bankui.
Tačiau, kalbant apie tą kainą, kurią sumokame bankams ir apie tuos jų pelnus, kuriuos mes sunešame, man, kaip vartotojui, pirmiausia rūpi paslaugų kainos ir kokybės santykis. Ar tikrai gauname tokias geras paslaugas, už kurias tiek daug mokame? Pasakysite – nepatinka, nemokėk už pavedimą pusės euro, arba už išgryninimą bankomate lupikiškos kainos.
Juk yra Revolut, yra PaySera ir kitos panašios sistemos. Jų pagalba išsigryninsi nemokamai, komunalinius ir kitus mokėjimus atliksi pagal mažiausius įkainius rinkoje, gaudamas pavedimus iš užsienio, valiutos konvertavimą atliksi palankiausiu kursu, tarptautinį pavedimą padarysi operatyviai ir gerokai pigiau nei tradiciniame banke. Ir tikrai, panašu, kad vis daugiau vartotojų, ypač jaunimo, kuo toliau, tuo aktyviau naudosis alternatyviais finansiniais instrumentais. Banko, matyt, prireiks tik tuomet, kai norėsi paskolos. O gal net ir paskolos iš banko nebeapsimokės imti.
Aišku, kad banko skyrius, tai ne poliklinika ir ne psichologo kabinetas, kur žmonės dažnai ateina vien tam, kad pabendrautų su gyvu, ne virtualiu žmogumi. Tačiau ar Lietuvoje banko skyriai jau tokie kaip Japonijoje, jau pakankamai automatizuoti ir funkcionuoja taip, kad nebereikia sėdinėti bei lūkuriuoti valandų valandas ant suolelio, kol priims banko skyriaus konsultantė?
Šioje vietoje labai pasigendu Lietuvos centrinio banko ir jo vadovo iniciatyvos, tramdant bankininkų godumą, siekiant, kad dalis to pelno būtų investuojama į paslaugų gerinimą ir liktų Lietuvoje. Jei norite, siūlyčiau pagalvoti net ir apie pelno maržos reguliavimą. Be to, didinant konkurenciją būtų prasminga kartą grįžti prie valstybinio banko idėjos, kuris vienintelis galėtų užtikrinti teisingesnes bankines paslaugas ir jų prieinamumą net ir atokiausiuose meisteliuose.
Tačiau pastaruoju metu bankiniame sektoriuje konkurencija ne didėja, bet mažėja. Nuo to laiko, kai finansų rinkoje nebeliko „Snoro“ ir „Ūkio“ bankų, buvo sutraiškytos dar aštuonios lietuviškos finansinės institucijos – kredito unijos. Vien šiemet per pusmetį Lietuvos banko valdyba atšaukė išduotas veiklos licencijas dviem kredito unijom.
Ir baigdamas. Estai jau kuria savo kriptovaliutą. Europos centrinio banko ir kitų priežiūros institucijų nekontroliuojamą virtualią valiutą „estcoin“, kurią pasiūlys e. rezidentams. Estijoje e. rezidentai gali internetu įkurti ir valdyti verslą, mokėti mokesčius, naudotis elektroninėmis paslaugomis net neįkeldami kojos į šią šalį. Su naująja kriptovaliuta, tokiems virtualiems Estijos „piliačiams“ atsiveria galimybė ne tik sumokėti mokesčius, bet ir įsigyti nekilnojamojo turto, atlikti visą eilę kitų operacijų.
O Lietuvoje, tuo metu, kai estai kuria „naująją savo kroną“, centrinio banko vadovas, kaip koks liokajus, džiūgauja čia uždirbtais užjūrio bankininkų pelnais ir traiško vieną po kitos vietines kredito unijas bei mažina konkurenciją skandinavų bankininkams.