Tokiu būdu, jie negaus gydymo, bet ten per radiją kažkokia valdžios atstovė paaiškino, kad valdžia žino geriau ir tvarka tam ir yra, kad jos klausytų. Jei tie narkomanai negali gauti popieriaus, juo blogiau jiems. Nes mes čia pagal tvarką dirbam, o ne pagal atskirų sergančiųjų poreikius ir įpročius.
Šią istoriją papasakojau tam, kad žinotumėt, kodėl dabartinė mokyklų ideologija yra blogis ir kodėl mokytojai turi daug už ką atsakyti. Ta valdžios atstovė, kuri aiškino, kad gydymas yra dėl tvarkos, o ne tvarka dėl gydymo, galiu lažintis, buvo tipiška klasikinė pirmūnė ir kalikė. Ją mokykloje išmokė, kad jei varai pagal taisykles ir instrukcijas, vargo nematysi. Ją taip išmokė mokytojai, kuriuos pačius taip ugdė pedagoginis institutas.
Visos „tautinės mokyklos“ reformos (kas dar prisimena tuos pedagogikos kliedesius iš Atgimimo laikų?) nieko nepasiekė, nes tiesiog trispalviais dažais išmargino buvusią tarybinę mokyklą, palikusios viduje supuvusį azijietišką mokslo modelį: kas greičiau ir tiksliau išmoks kartoti ilgus tekstus mintinai, tas ir nugalėtojas. „Tautinei mokyklai“ jokios laisvos minties nereikėjo: tie patys sovietiniai pedagogai pakeitė Lenino biustus koplytstulpiais, sukeitė vėliavėles, nugramdė senus herbus su kūjais ir pjautuvais, o viduje viskas liko, kaip buvę. Kaip buvo skardinės viduje „Turisto pusryčiai“ iš mėsos atliekų, taip ir liko turisto pusryčiai. Dar ir pati skardinė nemenkai aprūdijusi. Čia, jeigu ką, buvo metafora: ta skardinė – tai mokyklos tuose pačiuose klaikiuose sovietmečio pastatuose, su koridoriais, dažytais ligi pusės purvino tanko spalva, ir išklerusiais tualetais, kur popieriaus rulonėliai tik rakinamame mokytojų tualete. Pažįstama? O kaipgi.
Ir mokinius toliau moko klusnumo ir disciplinuoto mygtukų maigymo pagal instrukcijas, surašytas ant laminuotų A4 formato lapų. Tie dundukai, kurie stojo kaip avys, eina į aukštąją mokyklą tikėdamiesi, kad gaus diplomą, kuris jiems bus paskutinis gyvenimo iššūkis ir užtikrins gyvenimą be rūpesčių pagal laminuotą instrukciją, irgi yra išauklėti vidutinių pedagogų, kuriuos turėtų nutrenkti žaibas už jų juodus darbus.
Tie mokytojai turėjo rankose vaikų širdis ir sielas, o užaugino amžinus paauglius, kurie nori būti suaugę, bet tik tam, kad laisvai pirktų alkoholį ir grįžtų namo kada nori, bet ne tam, kad būtų už kažką atsakingi.
Amžina paauglystė ir infantilus siekimas plūduriuoti pasroviui, kaip šūdui upelyje, dėl nieko nesukti galvos ir už nieką neatsakyti – tai mūsų pedagogų darbo vaisiai. Už tai jie kada nors susilauks Dangaus bausmės.
Kodėl taip griežtai kalbu? Nes yra tik du tipai žmonių, nepriklausomai nuo santvarkos ir visuomenės. Vieni, kai susiduria su nepažįstamu mechanizmu, mašina, bendruomene, organizacija, stengiasi suvokti, kaip veikia sistema. Ne iškalti veikėjų pavardes ar detalių pavadinimus, bet suprasti, kas ir kaip, ir kodėl veikia. Tai šeimininko požiūris.
Man mokykloje labai nepatiko istorijos mokslas, nes niekas neaiškino priežastinio ryšio, o liepė mokytis pavadinimus. Kauno universitete buvo atgaiva, nes ten dėstytojai iš Amerikos mokė suprasti dėsningumus ir kad nieko nebūna be priežasties.
Tai va, pirmieji žmonės (jų gal 10 proc.) aiškinasi, kaip viskas veikia, o likusieji 90 proc. tyliai laukia, kada jiems duos laminuotus lapus, kur bus surašyta, kurį mygtuką spausti po kurio. Jie yra planktonas, visą gyvenimą dirbs už minimumą, koks jis bebūtų, dėl nieko nesuks galvos, sakys „ramios bitės“ ir bus atsipūtę, tik truputį pavydės kitiems kelionių, namų ir patirčių. Kiti gal net gaus pagerintus vykdytojo darbus, sėdės kur nors biure, maigys brangesnius mygtukus ir girsis, kad uždirba 20 proc. daugiau nei vidurkis. Likdami tokiu pačiu planktonu. Daugelis net gaus lizingines mašinas nusipirkti ir patikės, kad gyvenimas pavyko. Ne. Vykdytojas prie automobilio vairo tėra ta pati avis, tik su vairuotojo pažymėjimu, ir nieko daugiau.
Lietuviška mokykla įnirtingai stengiasi ruošti būtent antruosius – nesmalsius, nekūrybingus vykdytojus be fantazijos, kurie atlikinės robotizuotas funkcijas ir bus priedai prie kompiuterio. Kaip tie šiuolaikiniai „konsultantai“ bankuose ir prekybos centruose, kurie gali jums nebent perduoti tai, ką jiems pasakė kompiuteris, ir daugiau nieko. Arba paskambinti viršininkui.
Tuo tarpu pasaulį valdo, turtus kontroliuoja ir viskuo džiaugiasi būtent tie 10 proc., kurie atsisako veikti pagal svetimas instrukcijas. Jų yra gražus gyvenimas ir jų yra Dangaus karalystė. Jie už viską atsako ir tiki, kad viskas jų rankose. Jie yra nesustabdomi ir jie veša ir bujoja bet kur pasaulyje, bet geriausiai jiems sekasi ten, kur neskatinamas „paprasto žmogaus“ formavimasis. Laisvose šalyse ir laisvose visuomenėse.
Lietuva niekada nebus laisva šalis ir laisva visuomenė, kol turime tokius mokytojus kaip dabar. Bailius, reakcingus, užguitus, skaitančius iš lapelio, o ne mokančius iš širdies ir proto. Priežasčių yra giluminių (dešimtmečiais „į pedagoginį“ stojo tie, kas negalėjo įstoti kitur), bet mes jų nenagrinėsim: mes turim problemą dabar, o ne praeityje, ir mokyklos niokoja jaunus protus dabar.
Jei manote, kad tegu būna ir vykdytojų, kad visokių reikia, tai esate, turbūt, teisūs, bet nėra jokio reikalo tyčia auginti avis. Jos ir pačios tarpsta ir veisiasi. Mokytojai turi pastebėti ir puoselėti lyderius, nes tai jie, o ne Paprasti Žmonės (kuriuos dabar augina mūsų mokyklos) kurs darbo vietas ir užtikrins pažangą ir klestėjimą. Klusnių vykdytojų be fantazijos, jų ir taip atsiras, jei reikės, atvešime iš užsienio. O lyderių reikia savų.
Mokyklos dabar padarytos taip, kad kovotų su išsišokėlias, kai iš tiesų turėtų jiems auginti sparnus ir visaip juos skatinti. Mokytojai turėtų stengtis auginti kuo mažiau „tiesiog paprastų, pareigingų žmonių“, kurie triūsia, kas užduota, ir gyvenimo pabaigoje burzgia, kad „visą gyvenimą sąžiningai dirbau, na ir ką dabar turiu?“. Tai tie, kas tikisi būti įvertinti už darbštumą ir klusnumą („niekad nė vienos pravaikštos nepadariau“), o ne už rezultatus. Jie rezultatų niekad nepasiekia, nes jiems visada būna netinkamos sąlygos.
Tokių nereikia specialiai auginti. Jų ir taip per daug.
Aplink jau ir taip knibžda pakankamai bukų ir negalvojančių amžinųjų paauglių, kurie yra įsitikinę, kad jei jis viską darė pagal instrukciją, tai viskas bus gerai, o jei nebus gerai, tai ne jų problema. „Svarbiausia – prisidenk savo subinę ir visada turėk įrodymų, kad kaltas ne tu, ir kad darei tik tai, kas tau buvo pasakyta“, yra vienintelė jų išmokta pamoka. Dirbdami jie už nieką neatsako, o tik turi pasiteisinimų ir „pateisinamų priežasčių“. Nes jų gyvenimas yra amžina mokykla, kur svarbiausia yra ne rezultatas, o kad nebartų mokytoja. Tokius užaugino, tokius ir turim. Pakelkit rankas tie, kas dabar už tai atsakys.
Nepakels. Geriausiu atveju sakys: „o tai ką mes galėjom padaryti, mus pačius taip išmokė pedagoginis“.