Tarptautinis fotografijos seminaras „Nida“ šiemet renkasi jubiliejinį 40 kartą. Tinkama proga prisiminti Lietuvos fotografiją lėmusio renginio akimirkas, apsidairyti, kur ir kaip kuriama jos ateitis.
Tam tikras nepasitenkinimas, slogutis jaučiamas: lietuvių fotografijos klasikai pasigenda dėmesio jų kūrybai, jaunieji mano, kad jo rodoma pakankamai, ir ne tik Lietuvoje. Matyt, vyresniųjų palikimas toks didelis, kad jaunajai kartai nelengva surasti šešėlio kraštą.
„Sumanytas kaip fotografų tobulinimosi, diskusijų, idėjų mainų renginys, seminaras ir šiandien išsaugo savo kryptį. Niekas nesistengia „nustumti“ mūsų fotografijos klasikų, priešingai – jaunieji laukia jų paramos ir patarimų eidami į priekį. Vyresniesiems derėtų prisiminti, kad dėl šio tikslo jie ir sumanė Nidos seminarus“, – teigė Lietuvos fotomenininkų sąjungos pirmininkas Gintaras Česonis.
Už lietuviškos mokyklos ribų
Tokiame fone Nidos meno kolonijoje pradėjo veikti penkių jaunų fotomenininkų paroda „Už sienos / Outside the Wall“. Visus juos sieja fotografijos meno studijos užsienio mokyklose, o tuo pačiu ir kitokia kūrybos aplinka, įtakos, vardai.
Parodos kuratorius Gytis Skudžinskas atkreipia dėmesį į naują reiškinį – egzodo fotografiją, kai debiutuojantys menininkai savo kūrybinę veiklą sąmoningai perkelia už Lietuvos ribų.
„Ne vienus metus girdime kalbant apie masinę lietuvių emigraciją, tačiau kūrėjų migracija šiame kontekste lieka beveik nepastebėta. Paroda leis įsitikinti, kaip ryžtingai autoriai žengia už vadinamosios lietuviškos fotografijos mokyklos ribų ir sėkmingai įsitvirtina tarptautiniame vaizdų kultūros lauke“, – teigė G. Skudžinskas.
Parodoje „Už sienos“ dalyvauja Ieva Baltaduonytė, Vytautas Kumža, Visvaldas Morkevičius, Paul Paper, Valus Sonov. Pasak kuratoriaus, šių menininkų darbai vis dažniau matomi užsienio institucijų parodose, leidiniuose.
„Autoriai atsiriboja nuo lietuviškų institucijų ir mėgaujasi kūrybine nepriklausomybe. Galimas daiktas, kad būtent tokią Lietuvos fotografiją mato užsienio fotomeno mėgėjai ir vertintojai“, – svarstė G. Skudžinskas.
Rodė, ką norėjo, šnekėjo, ką norėjo
Tuo tarpu sovietmečiu fotografams vienintelis prieinamas tobulėjimo kelias buvo savišvieta ir fotografijos seminarai. Fotografijos meno studijų nesiūlė nė viena Sovietų Sąjungos aukštoji mokykla.
Todėl 1969 metais įkūrus Lietuvos fotografijos meno draugiją, iškilo fotografų mokymo, leidinių ir tarptautinio bendradarbiavimo problema. Draugijos pirmininkas Antanas Sutkus sumanė kasmet Nidoje rengti fotografų seminarus, į kuriuos būtų kviečiami net tik autoriai, bet ir menotyrininkai, kritikai, istorikai iš SSRS ir kitų šalių.
A. Sutkus pasakojo Nidoje fotografavęs septynerius metus nuo 1960-ųjų ir labai pamėgo šį gamtos kampelį. Atkreipęs dėmesį, kad rugsėjį Nida ištuštėja, o valgyklos ir poilsio namai tebeveikia, jis pasiūlė draugijos valdybai čia kasmet rengti kūrybinius fotografų susitikimus.
Pirmasis seminaras įvyko 1973-aisiais poilsio namuose „Rūta“, kurie tada priklausė Lengvosios pramonės ministerijai. Antrasis dėl pinigų stygiaus buvo surengtas po ilgesnės pertraukos, 1979 metais. Paskui fotografų susibūrimai Nidoje vyko pamečiui.
Pirmajame seminare dalyvavo apie 40 žmonių, antrajame – gerokai daugiau. Apsilankė svečių ir iš Maskvos, Leningrado, Baltarusijos, Ukrainos, Gruzijos.
„Kitos galimybės susirinkti į vieną būrį tada nebuvo. Nidoje fotografai galėjo laisvai demonstruoti savo darbus. Rodė, ką norėjo, šnekėjo, ką norėjo – visi jautėsi laisvai. Taip atsirado gan gera tradicija“, – teigė A. Sutkus.
Rusiški peizažai
Jam pritarė kolega, Nacionalinės premijos laureatas Stanislovas Žvirgždas. „Seminaras buvo vienintelė vieta, kur išvengta cenzūros. Apie vidinę autoriaus cenzūrą nekalbu, fotografai žinojo, ko negalima rodyti“, – pabrėžė S. Žvirgždas.
Seminarai sulaukdavo daug svečių iš kitų sovietinių respublikų, ne vienas apsilankymas lietuvių kūrėjų atmintyje išliko kaip linksma anekdotinė istorija. Per antrąjį fotografų susitikimą 1979-aisiais paskaitą skaitė atsakomasis sekretorius Aleksandras Aleksandrovas iš Maskvos žurnalo „Sovetskoje foto“.
„Paskaita apie rusišką peizažą prasidėjo dešimtą valandą ryto. Lektorius rodė fotografijų pavyzdžius: visokie pamaskvės berželiai – lyriškos, vemti verčiančios nuotraukos. Ir aiškino, kad tik šitaip reikia fotografuoti. Jei taip darysit, esą, visada pakliūsite į žurnalą „Sovetskoje foto“, – pasakojo S. Žvirgždas.
Salėje tada buvo demonstruojamas Kazimiero Mizgirio „Kopų“ ciklas, viena pirmųjų autoriaus parodų. Maskviškis rodė į jas ir vis sakė taip nedaryti, tai prastos fotografijos, išsidirbinėjimas.
„Visiems nusibodo. Staiga fotografas Vitalijus Butyrinas kumšteli kolegai Jonui Kalveliui į pašonę – tas buvo primigęs nuo „geros“ paskaitos. Jonas pramerkia akis, žiūri. V. Butyrinas jam rodo, kad jau laikas ploti. J. Kalvelis atsistoja ir daro, ką liepiamas. Salė audringai palaiko. Pranešimo autorius patenkintas, sako: „Matau, kad jums labai patiko mano paskaita, tai tuo ir baigsiu“, – lektoriaus žodžius perteikė S. Žvirgždas.
Fotografavo visuomenės paribius
Vienais metais seminare ketino apsilankyti tada dar tik garsėti pradėjęs ukrainiečių fotografas Borisas Michailovas. „Deja, negalėjome jo priimti. Saugumas įspėjo A. Sutkų, kad jei B. Michailovas atvažiuos į stovyklą, ji bus uždaryta“, – pasakojo devynerius metus Fotografijos meno draugijos atsakingąja sekretore dirbusi Milda Šeškuvienė.
B. Michailovas liko Vilniuje, apsigyveno pas Vitą Luckų. Vis dėlto grįžus iš Nidos ukrainiečio paroda buvo parodyta privačiai, sulaukė nemenko ažiotažo. Vėliau B. Michailovas ne kartą lankėsi fotografų stovykloje. Rodė savo kolekcijas, aštriai pasisakydavo per diskusijas.
„Jis toks žmogus – nuovokus, impulsyvus, ką galvoja, tą ir sako. Neturėjo jokio baimės jausmo, nors dėl to kentėjo. Borisas pasakojo, kaip jį gana dažnai areštuodavo befotografuojantį. Sakė, visus paleidžia – vagišius, prostitutes, o mane laiko, nes nežino, dėl ko suėmė. O sulaikydavo, nes fotografavo drastišką, žiauroką gyvenimo pusę“, – prisiminė M. Šeškuvienė.
Į jūrą – su virve
Seminaro dalyviai buvo nemokamai aprūpinami nakvyne ir maitinimu. Tačiau pietauti, kaip prisimena A. Sutkus, niekas nesusirinkdavo.
„Visi prasmegdavo kopose arba nuklysdavo į uždraustą zoną. Ten juos areštuodavo pasieniečiai, manydami kad tai užsienio šnipai, nes turi daug aparatų“, – juokdamasis pasakojo fotomenininkas.
Kad tokių susidūrimų išvengtų, nutarta fotografuoti pasieniečių portretus ir iškelti juos į „Garbės lentą“. „Nuo to karto laisvai vaikščiojome po draudžiamą zoną. Eik net iki Kaliningrado, jei labai norisi! Bet paeini kokius penkis kilometrus ir grįžti. Jūra išmesdavo virvių, butelių, laivo dalių – visokių dalykų, kurie tikdavo originalesniam autoriui interjere“, – pasakojo A. Sutkus.
Per audrą maudytis pavojinga, todėl kartą sumanė pasinaudoti jūros išmesta ilga virve. Pririša kolegą per juosmenį ir išleidžia į didžiules bangas. O kiti vyrai prilaiko už virvės galo. Kai maudalius pavargsta, traukia jį į krantą.
„Būdavo visko, prisiminimai labai geri. Renginys buvo gana demokratiškas. Ir „bohemos“ netrūkdavo. Bet kai deguonies daug, oras geras, tai nelabai ir pasijusdavo. Niekas pagiriom nesirgo“, – juokėsi A. Sutkus.
