Nuolatinis keliavimas, koncertai, susitikimai užsienyje arba universitetuose Lietuvoje jam leido daugybę kartų bendrauti su vadinamaisiais „milenialais“ ir pastebėti šios kartos skirtumus nuo ankstesnių.
- Taigi, kokie bendravimo skirtumai labiausiai krenta į akis?
- Galiu paminėti vieną, kuris man įstrigo Stokholme. Ten Švedijos lietuvių jaunimas buvo suorganizavęs muzikos dieną. Scena, ant jos keičiasi grupės, popsas, rokas, folkas, o mes sėdim ir bendraujam. Ir aš kažkuriuo metu save pagavau, kad netyčia lepteliu kokią frazę – kaip esu įpratęs, autoironiškai... Ir esu nusiteikęs, kad, kaip visuomet, mūsų, muzikantų, bendruomenėje, kur esam įpratę į save rimtai nežiūrėti, kas nors leptels atgal. Tada tema pasikeis, vėliau – dar kartą, bet išėjo visai ne taip... Mano frazė buvo išgirsta, pastebėta ir visiškai rimtai išnagrinėta taip išsamiai, kad kokią valandą šnekėjome temomis, kurios gimė iš jos. Ir aš pagalvojau, kad šis jaunimas yra kitoks nei buvome mes. Mes labai dažnai slysdavom paviršiumi per daugybę temų, ties reta sustodami giliau, o jie gali imti ir blusinėti viską labai nuodugniai, kadangi gal mūsų bendras išsilavinimas ir buvo geresnis, tačiau specializuotų žinių, kurios leidžia jiems atidžiau ir giliau nerti, jie turi tikrai daugiau.
- O kiek yra pagrįstos dažnai nuskambančios nuomonės, kad tai labiausiai išpaikinta karta, kuri nieko daugiau nedaro, tik ieško savo tapatybės? Jie juk gali staiga mesti darbą ir metus keliauti aplink pasaulį ieškodami savojo „aš“?
- Nelabai galiu įžiūrėti čia ką blogo. Aš juk pats mokiausi dviejų specialybių. Vien todėl, kad ilgą laiką bijojau ir nenorėjau sau prisipažinti, kad darau ne tai, ką noriu. Juk daug geriau laiku sustoti, pagalvoti ir atrasti tai, kas esi iš tikrųjų, nei gaišti laiką tuščiai.
Bet šiaip tai aš matau daug daugiau panašumų nei skirtumų. Ir mūsų laikais, ir šiais pagrindinė gyvenimo istorija yra tokia pati. Vaikinas sutinka merginą, vaikinas įsimyli merginą, mergina dūsauja dėl vaikino... Ir taip buvo visuomet, ir taip bus visuomet. Ir jokie kartų skirtumai to nepakeis.
O tie skirtumai, kurie tikrai egzistuoja, jie tikrai nėra viską lemiantys. Pavyzdžiui, susigyvenimas su technologijomis. Mums juk mobilūs telefonai buvo kažkas, kas atsirado palyginti vėlai gyvenime. O jie jau yra gimę su jais rankoje. Pamenu, kartą sutikau savo dėstytoją, Audronę Nugaraitę iš Žurnalistikos instituto, ir ji man pasakė: „Anksčiau mes vertindavome žinias, o dabar vietoje jų užtenka pasigūglinti“. Ir tikrai, mes su žmona kartais ginčijamės dėl vieno ar kito fakto, buvo taip ar kitaip, o sūnus klausosi nesuprasdamas ir sako, palaukit, tai gal aš tiesiog „pagūglinsiu“ tai.
Mes dar viską bandome nešiotis galvoje, o jaunimas galvos tokiais dalykais neužkiša. Ir greitai viską laikys „debesyse“, iš kurių pasiims tada, kai to reikės.
- Bet yra dar ir kitokių skirtumų nei požiūris į technologijas?
- Žinoma, kad yra. Pavyzdžiui, agresijos nepriėmimas. Arba požiūris į žmogaus teises. Mes juk su tavimi augome pakankamai homofobiškoje ir rasistinėje visuomenėje, kuri nepriimdavo kitokių, nes tiesiog nebuvo jų mačiusi. Ir net nesusimąstydavome, kad tai nenormalu. Tiesiog tyliai nusileisdavome ir gyvendavome sau. Jaunajai kartai tolerancija ir humanizmas yra ne kažkas išmokta, jie su tuo jau gimsta, kaip su tais mobiliaisiais telefonais. Ir jeigu mums dar reikėdavo susimąstyti, kad yra požiūrių, žodžių, veiksmų, kurie gali žeisti kitus ir kitokius, tai jiems toji pagarba kitam, tas humanizmo principas – nedaryk kitiems to, ko nenorėtum, kad darytų tau – yra paprastas, natūralus ir įgimtas.
Prie to prisideda toks paprasčiausias faktas kaip nuolatinis keliavimas. Žmonėms būtina keliauti. Jie mato skirtingas kultūras, skirtingus žmones, jie suvokia, koks skirtingas pasaulis, ir jį priima tai natūraliai. Mano vaikai pradėjo keliauti nuo ketverių metų.
- O koks jų santykis su aplinka, skonius ir madas formuojančiais autoritetais? Man visuomet susidarydavo įspūdis, kad jiems daug svarbiau autentiškos patirtys, nei kokio guru išsakyta nuomonė?
- Aš tik vieną pavyzdį pateiksiu. Pameni, kaip būdavo sovietiniais metais? Vadinamieji „subotnikai“, Lenino, nešančio rastą, paveikslas, visi suvaryti varu rinkti šiukšlių, visi tarsi renka, tarsi kažką daro, bet kas gali gero gautis iš to, kas nuleista iš viršaus?
O „Darom“ akcijos niekas nenuleidinėjo, ji pati kilo iš apačios, iš solidarumo, ir noro gyventi gražiau ir švariau. Ir dėl to visi susirinko ir susirenka niekieno nevaromi. Tokio tikro socialumo tarp jaunosios kartos tikrai daugiau nei maniškės. Mes užaugom maitinami prievarta grūdamu kolektyvizmu, todėl instinktyviai jo kratėmės ir esame daugiau individualistai.
Arba pasižiūrėk, pavyzdžiui, į savanorius. Bet kuriuos. Kiekvieną kartą kai paskelbia, jog vėl privalomąjį šaukimą užpildo daugiau savanorių nei reikia, mane tas nuoširdžiai jaudina. Vadinasi, jaunų žmonių, kurie supranta, kad reikia mokytis ginti šalį, yra labai daug, ir jie dėl šito pasiruošę priimti ir hierarchijas, kurių reikia kariuomenėje, ir discipliną, reiškia, yra pakankamai sąmoningi.
- Kartų dialogas ar jo stoka – tai amžina, užkoduota žmogaus prigimtyje, ar vis dėlto išsprendžiamas dalykas? Pavyzdžiui, dažnai kiti sako, kad ši „karta 25“ tiesiog naudojasi tuo, ką sukūrė ankstesnės kartos. Ir gerovę, ir technologinius stebuklus?
- Tai argi dėl to jie kalti, kad mes kažką sukūrėme? Ir kad jie tuo naudojasi? Dviejų dalykų negali pasirinkti – tėvų, kuriems gimei, ir laiko, kada gimei.
- Gal mes bambam dėl to, kad jaunoji karta pernelyg retai tą įvertina?
- Žinai, mane irgi kartais aplanko pavydas dėl to, kokias galimybes turi po nepriklausomybės, pasirinkimo laisvės sąlygomis užaugę žmonės. Bet tai labai baltas pavydas.
Jau pasakojau apie sūnų. Jeigu man kas po vidurinės būtų suteikęs galimybę Berlyne studijuoti muziką su daugybe kitų talentingų jaunuolių, mokytis groti būgnais, bendrauti su įžymiais muzikantais, tai juk visiška fantastika. Ir visiškai natūralu, kad mes stengėmės jiems sukurti viską, kas yra geriausio. O jie taip pat stengsis tai sukurti savo vaikams. Toji kartų estafetė yra be galo nuostabus dalykas, ir tik džiaugtis juo reikia.
- Ko labiausiai norėtum palinkėti dabartiniams 25-mečiams?
- Kūrybiškumo. Nes jo ateityje reikės labiausiai. Bet kurioje srityje. Lankstumo. O svarbiausia – nebijoti klysti. Čia ir yra didžiausias mūsų kartų skirtumas. Mes buvome mokyti, kad klaida – viskas, tragedija, gyvenimas baigėsi. Gal taip buvo todėl, kad tos pačios technologijos nebuvo tokios tobulos, gyvenimo tempas buvo visai kitoks, klaida tikrai galėjo daryti daugiau įtakos likimui. Bet dabar galima bandyti ir bandyti, kol pavyks. Ir šito labiausiai jiems linkiu, ir žinau, kad jiems tikrai pavyks.
- Dėkoju už pokalbį, Andriau.
Projektas „Karta 25“ suteikia sceną nepriklausomoje Lietuvoje gimusiai kartai, nuo kurios pasirinkimų priklauso, kokia Lietuva bus rytoj. Tai istorijos apie žmones, augusius kartu su laisva šalimi, jų tikslus, užsiėmimus ir požiūrį į gyvenimą, darbą, karjerą, tobulėjimą. Projekto viešinimą palaiko prekybos tinklas „Maxima“.
