„Žinoma, bus įvairiausių nuomonių, bet yra kaip yra. Bandai gyventi nenusižengdamas įstatymams, lieki prie suskilusios geldos. Ką norėjau tuo pasakyti, kad aiškiau būtų. Maždaug prieš šešioliką metų atsirado galimybė mums išvykti į užsienį. Tuomet ir Lietuvoje buvo labai sunki padėtis su darbais ir atlyginimai nedideli, dirbant visą dieną su gerais viršvalandžiais buvo apie 160 litų per mėn. Nusprendėme išvykti į užsienį ir šiek tiek daugiau užsidirbti. Tokios aplinkybės privertė, kad per porą mėnesių turėjom ir butą parduoti, automobilį ir visą kitą susitvarkyt, nors to daryti visai nenorėjome.
Nuvykus į svečią šalį tikrai buvo ne pyragai. Iki 3 - ejų metų vaikai tik privačiuose lopšeliuose priimami, automatiškai visą uždarbį atiduodi lopšeliui, samdomai auklei. Vasara – atostogų metas, 2 mėn. uždarytas lopšelis, bet atostoginius auklėtojom visiškai turėjome mokėti, kaip ir vaikštančiam vaikui. Tu dirbi, vaikas su aukle namuose ir jai reikia mokėti, na ir vaikui vaikštant į darželį auklė reikalinga, nes iš darbo grįžti vėlai. Darbas per tarpininką, tarpininkas beveik pusę uždarbio pasiimdavo. Tai taip ir lieka pragyvenimui tik antrosios pusės uždirbti pinigai. Pasirodo, ir taupyti nelabai ką gali.
Kaip nekeista būtų, bet parduoto buto pinigai padengė tik kelionę, apsistojimą svečioje šalyje gyventi ir pačiai pradžiai įsikurti. Ko norėti, tuomet Lietuvoje butų kainos buvo mažos. Ten gyvenimu nesiskundėme ir į Lietuvą pinigų atsiųsdavom, taip ir pragyvenome keletą metų. Bet štai nuo nepakeliamo klimato (karščio) sustreikavo mano sveikata. Be to, ir vaikui į mokyklą jau po metų daugiau, reikėjo, kad apsiprastų gimtojoje šalyje. Grįžus į Lietuvą, jau ir būsto kainos labai pašokusios, o užsidirbti ten nelabai ir išėjo, nors dirbti reikėjo po 10-14 val. per dieną, 6 dienas per savaitę. Bet vis tik sugrįžę nusprendėme imti būstui paskolą. Tada ir prasidėjo. Turi parodyti metines pajamas už paskutinius metus, o jų čia nėra. Dirbome metus daugiau, kad galėtume pajamas bankui parodyti, o butų kainos taip gražiai šuoliuoja aukštyn, kad oho! Ir vėliau, jau kiek besikreipėme į bankus – jokių būsto paskolų, nes atlygimai per maži, 2 vaikai yra. Kas belieka, pateiki prašymą dėl socialinio būsto, viskas gerai – laukite. Iš vienos eilės į kitą mėtė, braukė iš sarašų ir vėl atgal. Uždarbis padidėjo ir visam laikui išbraukė. Rezultatas toks, kad bankas neduoda paskolos, Vilniaus savivaldybė neduoda būsto. Jau kiek metų moku nuomą, kiek bankui būčiau atidavusi, bet ne, per mažai jūs uždirbate.
Taip, mažai uždirbame, nors mūsų darbai yra kvalifikuoti, gyvename įstatymui nenusižengdami, todėl ir šitaip esam baudžiami. Daug metų dirbta, labai sunkiai nešama savo „karma“ dėl sveikatos ir kitų dalykų, bet, ačiū dievui, „pašalpiniais“ neteko būti, nes ir už minimalų atlygį dirbu, kaip daugelis gyvenančių „pašalpinių“ net nesvajoja eit už jį dirbti.
Reziumė: bankui mano nuompinigių nereikia, valstybės požiūris – jei, žmogau, tu dar pats kažkiek už šiaudo griebiesi, griebkis toliau ir laikykis, nes reikia, kuo skubiau duoti būstus, kurių vaikų mamos girtos šlirinėja, tėvai vaikų pinigus prageria ir t.t. Vadinasi, reikia girtauti, namuose muštis, triukšmauti, tapti asocialia šeima, kad kas nors į tave dėmesį atkreiptų, tuomet gautume ir pašalpą, ir būstą. Taip, prisirašę su šeima prie Savivaldybės – kaip į tai žiūri vaiko teisės dabar ir kaip žiūrės po gruodžio 31 d. dienos, kai išbrauks Savivaldybė? Prisirašyti neturiu kur.“ – rašė ji.
Gerb. DELFI skaitytojai, pasidalinkite savo patirtimi. Galbūt jūs irgi atsidursite panašioje situacijoje, bet radote išeitį? Arba nežinote, ką reiks daryti toliau? Rašykite el. p. pilieciai@delfi.lt su prierašu „Būstas“.
