Į Tatrus su draugu keliavusi mergina Slovakijoje praleido savaitę, dar keturias dienas – Lenkijoje. Mergina džiaugiasi: kelionė buvo puiki, o už atostogas neteko purtyti kišenių. Vis dėlto grįžus į tėvynę ją apėmė liūdesys – už tiek, kiek galėjo užsisakyti restorane Slovakijoje, Lietuvoje kartais tenka pakloti už paprastą stalo vandenį.
„Nesuprantu, ar su slovakų verslininkais kažkas negerai, ar čia mūsų verslininkai taip įdomiai uždarbiauja, – juokiasi Gintarė. – Bet atrodo tikrai nelogiška, kai nuvažiuoji ten – ir taip pigu. Tada pagalvoji, kad arba ten, kur gyveni, neadekvačios kainos, arba tie Slovakijos verslininkai tokie nuoširdūs“, – teigia ji.
Tuo metu „Nordea“ vyriausiasis ekonomistas Žygimantas Mauricas sako, kad kai kurie Lietuvos verslininkai išties naudojasi esama padėtimi ir nepagrįstai kelia kainas, ypač viešojo maitinimo paslaugų sektoriuje, ir pažymi, kad, nors esame pripratę ir tikimės brangesnių kainų užsienyje, situacija keičiasi.
Soti vakarienė su gėrimais už juokingą kainą
Iš pradžių tris dienas Lenkijoje praleidusi pora mėgavosi vietinėmis kainomis ir galvojo, kad įvažiavus į Slovakiją teks pakratyti piniginę, tačiau nuojauta juos apgavo.
„Važiavome į Tatrus pačiu geriausiu sezonu metu, rugpjūtį, kai daugelis apgyvendinimo ir nakvynės vietų užrezervuota, daug žmonių. Oficiali valiuta – euras, tikėjomės patirti kainų šoką po Lenkijos, tačiau patyrėme šoką pamatę, kaip ten pigu“, – sako Gintarė.
Viename, kone Alytaus dydžio miestelyje, už didelę makaronų su grybais ir sūriu porciją pora sumokėjo 3,60 euro, mėsainį – 3,50 euro. Tačiau labiausia jie apstulbo, kai užsisakę 0,5 l bokalą alaus, alkoholinį kokteilį ir vandens butelį, gavo čekį, kuriame puikavosi įspūdingai maža suma – 3,60 euro.
„Mes iš pradžių juokėmės, tiesiog žvengėme, pamatę čekius, bet paskui supratome, kad nelabai juokinga, kai Lietuvoje už tokią sumą kai kur gali tegauti stalo vandens. Tikrai yra tokių vietų, ir tai yra liūdna. Vien alus kainavo 1,20 euro, o mes buvome gerame restorane, prie pat ežero, priešais – kalnai.
Kitame kaimelyje pora už skanių naminių koldūnų porciją, kepsnį ir gėrimus sumokėjo 14 eurų: „Lietuvoje, bent jau Vilniuje, už dienos pietus sumoki 6–7 eurus, o čia 14 eurų už skanų maistą, ramų pasisėdėjimą prie taurės. Be to, porcijos yra labai didelės, kone dvigubai didesnės nei Lietuvoje, mes net juokėmės, kad reikėjo vieną ar kitą patiekalą imti perpus, kai pamatydavome jų dydį.“
Tie patys produktai kaip Lietuvoje – kone dvigubai pigiau
Ne ką mažiau džiugino mažos kainos šalies parduotuvėse. Gintarė atkreipia dėmesį, kad daugiausia jai teko matyti prekybos tinklo „Tesco“ parduotuvių, kuriose rado ir Lietuvoje populiarių prekių ženklų, deja, kone tos pačios prekės Lietuvoje – dvigubai brangesnės.
„Esu smaližė, todėl atkreipiau dėmesį į mėgstamą „Milka“ šokoladą. Didelė plyta, kur tikrai ne 100 g, o kelis kartus daugiau, Slovakijoje kainavo apie du eurus, kai pas mus virš trijų eurų.
Itin pigus vynas, butelis kainuoja apie 2–3 eurus. Specialiai palyginau vyno kainas, pas mus vieno konkretaus pavadinimo butelis kainuoja apie 6–7 eurus, o ten – 3 eurai. Per pusę pigiau. Šampūno „Nivea“ buteliukas – 2 eurai, kai Lietuvoje tikrai brangiau“, – vardina..
Parduotuvėse pora daug neapsipirkinėjo, užvažiuodavo tik įsigyti smulkių užkandžių, produktų sumuštiniams, tačiau už viską mokėdavo itin mažai, pavyzdžiui, saliamio dešros 100 g – apie 40 euro centų, sūrio tokį patį kiekį – apie 50 centų. Už ledus pora nei karto nesumokėjo daugiau nei 50 centų.
Brangiausias pasirodė parkingas
Gintarė pripažino, kad kelionę su draugu sugalvojo ekspromtu, todėl sulaukę atostogų, susikrovė mantą į automobilį ir pasuko Tatrų link. Kadangi nebuvo nieko užsirezervavę, nakvynės ieškojo tiesiog vietoje.
Lietuvoje už 14 eurų žmogui gali tik užrezervuoti lovą vadinamuose dorm tipo kambariuose, kur dar miega kokie šeši žmonės.“
Kitame mieste už nakvynę užmokėjome tiek pat, kempinguose išleidome irgi nedaug. Pavyzdžiui, nakvojome vienoje įdomioje iš medžio sukaltoje palapinėje, aptraukta stora medžiaga. Viduje – staliukas, kėdutės, lova, tik tualetas ir dušas kempingo zonoje lauke. Už naktį sumokėjome 20 eurų, tačiau tai buvo itin įdomi patirtis, Lietuvoje tokių vietų nemačiau“, – pasakoja ji.
Lietuvė juokiasi, kad kone brangiausias dalykas jai pasirodė parkavimo kainos. Nors kalnuose parkingas dienai kainuoja tris eurus, didesniame mieste – jau 9 eurus. „Su draugu juokėmės, kad tai buvo vos ne brangiausias dalykas, kainavęs kone pusė nakvynės kainos“, – juokdamasi prisimena.
Baisu pagalvoti kokios kainos ne sezono metu
Visgi ilgai pasvarsčiusi Gintarė išskyrė ir vieną kelionės minusą – su vietiniais žmonėms sunku susikalbėti, nes jie nekalba nei rusiškai, nei angliškai, todėl teko patekti ir į kuriozinių situacijų.
„Prie Tatrų parkingas dienai kainavo tris eurus, o pinigus surinkinėjo toks senučiukas. Mes norėjome palikti automobilį trims dienoms, kadangi ruošėmės kopti į kalnus, tačiau jis nurodė, kad negalima. Niekaip nepavyko susikalbėti, bandėme ir viena, ir kita kalba, galiausia gestais, nes mes juk negrįšime kiekvieną dieną iš kalnų atgal, kad susimokėtume už dar vienos dienos parkingą.
Nepaisant kilusių smulkių nesklandumų Gintarė yra tikra: į Slovakiją važiuos dar ne kartą: „Labai gražios vietos, kalnai, mes neturime tokio reljefo Lietuvoje. Be to, tu ten jautiesi turtuolis, net baisu pagalvoti, kokios ten kainos ne sezono metu, turbūt dar pigiau, – juokiasi. – Mes nesame taupūs, bet leidome sau viską, ir tokiai kelionei nė nereikia taupyti. Jei nori pabūti savaitę, gali gauti algą, susikrauti lagaminus – ir tiesiog išvažiuoti.“
Pora paskaičiavo, kad 11 dienų kelionė viso asmeniui atsiėjo 400 eurų. Brangiausiai, 330 eurų abiem, kainavo maistas, apie 250 eurų – degalai.
Ž. Mauricas: kai kurie Lietuvos verslininkai naudojasi padėtimi
Ekonomistas Žygimantas Mauricas sako, kad lietuvės patirtis Slovakijoje visų pirma atskleidžia, jog vis dar esame pripratę tikėtis brangesnių kainų užsienyje nei Lietuvoje, nors situacija keičiasi.
„Pirmoji priežastis – psichologinė, nes lietuviai ilgą laiką buvo įpratę, kad išvykus į užsienį bus pigiau, ypatingai vakarų Europoje, ir dar visai neseniai taip ir buvo. Tačiau, ypač pastaraisiais metais, kainos pradėjo kilti itin sparčiai Lietuvoje, viešojo maitinimo paslaugų infliacija per tris metus išaugo daugiau nei 20 proc., vadinasi, kainos paaugo daugiau nei penktadaliu“, – sako jis.
Ekonomistas atkreipia dėmesį, kad lietuviams pigumo įspūdį Slovakijoje dar labiau galėjo sustiprinti jei jie gyvena ne didžiuosiuose Lietuvos miestuose, o regionuose: „Vilniuje kainos yra gerokai didesnės nei visoje Lietuvoje, todėl tas įspūdis dar labiau išauga. Lygiai taip pat kaip ir Bratislavoje brangiau nei likusioje Slovakijoje.“
Jis pažymi, kad Slovakijoje taip pat kyla atlyginimai, tačiau kainų augimą pristabdo kitokia šalies geografinė padėtis, didesnė konkurencija: „Pagrindinėse kaimynėse – Čekijoje, Vengrijoje tikėtina, kad yra pigiau, gal vienintelėje Austrijoje – ne, bet ten kokybė kur kas geresnė. Slovakija apsupta pigesnių valstybių, o Lietuvos atžvilgiu – taip, turime Lenkiją, bet tik „kampas“ mus jungia, didžiausia siena su Latvija, kurioje kainos panašios, o su Rusija ir Baltarusija uždaros sienos, nėra didelių srautų.“
Ž. Mauricas jaudinasi, kad tokia padėtis Lietuvoje pučia kainų burbulą, galintį sprogti, nes visos viešojo maitinimo įstaigos kelia kainas, nors ne visos turi realų pagrindą tą daryti.
„Vienos vietos gali pagrįsti tą kainų kėlimą gerėjančia maisto kokybe, ir žmogus gali pasirinkti, kur jam eiti, ar ten, kur brangiau, ar kur pigiau, tačiau tuo pačiu kainos kyla ir abejotinos kokybės maitinimo įstaigose, ir tai yra didžiausias iššūkis“, – sako jis.
