Darbo paieškos – ilgas ir varginantis procesas, lydimas daugelio klausimų: „Ar mano kandidatūra tinkama trokštamai pozicijai, ar visgi geriau ten net nebandyti?“; „Kaip įrodyti galbūt būsimam darbdaviui, kad iš tų kelių šimtų norinčiųjų dirbti aš esu geriausias?“; „Kaip pasiruošti darbo pokalbiui?“ ir t.t. – į kuriuos vienareikšmiškų atsakymų tiesiog nėra. Nemažai diskusijų kelia klausimas: „Kokia turima darbo patirtis atkreips darbdavių dėmesį, ką reikėtų išryškinti, o ką nutylėti?“.
Jei turiu šešerių metų programuotojo patirtį, tai, kad mokyklos laikais pardavinėjau ledus, darbdaviui įdomu ar ne? Kada gyvenimo aprašyme tikslinga minėti ir nekvalifikuoto darbo patirtį? Esant konkurencijai, kiekviena detalė gali būti svarbi, tačiau lygiai tos pačios detalės darbdaviui gali pasirodyti visai neįdomios ir gyvenimo aprašymas tiesiog liks nepastebėtas – įsitikinusi skaitytoja. Amerikiečių įdarbinimo įmonės „TheLadders“ atliktas tyrimas parodė, kad vidutiniškai darbdavys CV peržiūrėti skiria vos 30 sekundžių. Ką daryti, kad tos 30 sekundžių „šlovės“ taptų galbūt pirmuoju žingsneliu sėkmingos karjeros link?
Nekvalifikuoto darbo patirtis – asmeninių savybių rezultatas
Socialinio darbo studentė Rūta tvirtina, jog nemato reikalo slėpti, kad jos pirmas darbas buvo plauti indus rūsyje be langų. Barselonoje skrajutes dalijęs Povilas netgi norėjo, kad jo pirmas darbas būtų nereikalaujantis kvalifikacijos. Robertas įsitikinęs, kad nekvalifikuotas darbas Anglijoje padėjo suprasti, kuo naudingos yra studijos ir kodėl reikia stengtis siekti savo tikslų. Vaikinas mano, kad kiekvienam bent keletą mėnesių privalu atsiduoti tokiam darbui, kuriam tiesiog reikia tavo darbo jėgos.
Aš taip pat norėjau, kad mano pirmas darbas būtų pats paprasčiausias, kai tiesiog negalvodama turi padaryti tai, kas tau yra liepiama, todėl studijų metais vasaras leidau užsienyje: Olandijoje ravėjau morkas ir skyniau obuolius; vėliau Alabamoje tvarkiau amerikiečių apartamentus ir tik po pirmųjų studijų nusprendžiau „pakoreguoti“ savo gyvenimo aprašymą taip, kad jame neliktų tik pačios paprasčiausios darbo patirties – nutariau savo idėjomis ir žiniomis dalintis Čekijoje, žmogaus teises ginančioje institucijoje.
Nežinoma, kiek nekvalifikuoto darbo patirtis „nuspalvina“ tavo gyvenimo aprašymą, bet asmeniniam gyvenimui ji turi daug įtakos. Kodėl?
Visų pirma, įvairūs nekvalifikuoti darbai formuoja požiūrį į darbą. Dirbant paprastus, elementarius darbus, supranti, kas yra darbštumas, kaip atrodo pats darbas. Nereikia laukti, kol teks imtis atsakingų pareigų ir tik tada mokytis, kaip dirbti – geriau savo įgūdžius pradėti tobulinti daug anksčiau. Neretai daug fizinių pastangų reikalaujantis darbas padeda suprasti ar esi pasiruošęs fizinį darbą dirbti toliau, ar visgi galvotum apie studijas, kurių metu gautos teorinės žinios padėtų „racionalizuoti“ įgytą darbo patirtį. Galbūt gebėjimą prekiauti ledais būtų galima „įtvirtinti“ atidarius savo ledainę, tačiau tam trūksta tik teorinių žinių: kaip tą padaryti? Nuo ko pradėti? Kur kreiptis ir pan.
Nekvalifikuoti darbai didina ne tik ištvermę, bet ir gerina bendravimo, bendradarbiavimo įgūdžius. Pavyzdžiui, jeigu vienoje aplinkoje tenka dirbti su žmonėmis ne tik iš gimtosios, bet ir iš kitų valstybių – su jais juk turime bendrauti, juos išklausyti, palaikyti vieni kitus. Tokios savybės kaip aktyvumas, noras mokytis, sužinoti – sprendimus lemiančios savybės, todėl nekvalifikuoto darbo patirtį pagrįstai galima vertinti kaip asmeninių savybių rezultatą. Antra, nekvalifikuoto darbo patirtis naudinga ir integruojantis į darbo rinką. Aurimas buvo vienas iš tų milijonų, kurie sakė, kad atidarys savo barą, kavinę ir viskas bus šaunu. Vis dėlto, nekvalifikuoti darbai skirtinguose restoranuose leido suprasti, kad jis savo baro ar kavinės nesugebės atidaryti, nes nėra iš tų žmonių, kuris atsakingai skaičiuoja pinigus. Vaikinas nurodo, kad gali puikiai bendrauti su žmonėmis, jų klausyti, užsidirbti gerų arbatpinigių, tačiau tikrai nėra tas, kuris sutvarkys dokumentus ir t.t.
Norėjau gyventi Amerikoje, kol nepabuvojau taip vadinamoje „svajonių“ šalyje. Ten viskas beveik taip pat, kaip ir Lietuvoje: rytais žmonės keliasi į darbus, vaikus lydi į mokyklą, laisvalaikį leidžia namuose ar pramogaudami, tik būti konkurencingu ten kelis kartus sunkiau nei gimtinėje. Vadinasi, patirtis užsienyje padėjo suprasti, kad tavo integracija į darbo rinką priklauso ne nuo šalies, o nuo tavo asmeninių savybių, nes tau tiesiog gali trūkti ryžto, užsispyrimo, noro, tikslų turėjimo ir konkrečių gebėjimų. Klaidinga manyti, kad užsienyje viskas labai paprasta – tai tiesiog nenoras pripažinti, kad nemoku, negaliu ar tiesiog nesistengiu tobulėti čia, Lietuvoje.
Milda, dirbdama sandėlyje, pasiekė išskirtinių rezultatų: po kurio laiko ji buvo pastebėta ir vadovavo komandai, gavo koordinuoti atsakingus darbus, todėl šiandien ji sėkmingai vadovauja viename iš įmonės padalinių. Tai rodo, kad neretai su studijomis tarpusavyje nesusiję darbai tarsi pasėja tau galimybę, kad pirmoji darbovietė taps tramplynu į sėkmingą karjerą. Manau, kad didžioji dauguma darbdavių supranta – ta patirtis, kurią tu įgijai, dirbdamas nekvalifikuotus darbus užsienyje ar Lietuvoje, yra studentiška; žmonės važiuoja pamatyti pasaulio, užsidirbti pinigų, kai kuriems ji tampa bene svarbiausia vėliau siekiant natūraliai subrendusių tikslų. Tai nepaprastai naudinga ir vertinga.
Ar darbdavį sudomins mano patirtis?
Vis dėlto, diskusijas kelia klausimas: „Kokia darbo patirtis atkreips darbdavių dėmesį, ką reikėtų išryškinti, o ką nutylėti?“. Čia taip pat slypi galimi keli variantai. Mano manymu, jeigu į poziciją kandidatuoja reikiamos patirties neturintis žmogus, jam reikėtų nurodyti visus darbus, kuriuos yra tekę dirbti, nes tai rodytų, jog žmogus supranta, kas yra darbas, žino jo prasmę ir teikiamą naudą, todėl būtų lojalesnis darbdaviui, kryptingiau siektų organizacijos tikslų. Kai pretendentas neturi reikiamos darbo patirties, jis stengsis įrodyti darbdaviui, kad gali būti produktyvus ir naudingas, nors ir neturėdamas konkrečiai pozicijai būtinų įgūdžių, tačiau turėdamas kitus gebėjimus: lankstumą, bendravimo įgūdžius gimtąja ir (ar) užsienio kalba.
Tikslinga pagalvoti iš darbdavio pozicijos: ar jis mieliau rinksis žmogų, kuris dirbo, žino, kas yra darbas ir turi patirties, ar tokį, kuris neturi jokios patirties. Žinoma, kad tuomet geriau yra rašyti ir apie nekvalifikuoto darbo patirtį. Pretenduojant į vadovo pareigas, gali praversti ir minėta darbo sandėlyje patirtis, jeigu buvai išrinktas vadovauti komandai ar atlikai organizacinius darbus. Tokią patirtį paminėti būtina, nes tikėtina, kad būsi pastebėtas. Vis dėlto, vyrauja ir tokia nuomonė, kad darbinantis gyvenimo aprašyme nėra būtina paminėti visus turėtus darbus. Kartais gali atrodyti, kad informacijos yra per daug, todėl darbdavį gyvenimo aprašymas tiesiog vargins – to juk nenorime, tiesa? Tad, jeigu turime konkrečios darbo pagal specialybę patirties, tikslinga pagalvoti ar tai, kad prekiavau ledais darbdaviui bus įdomu, ar ne.
Potencialiam darbdaviui tuomet turi matytis tik tai, kad atitinku konkrečiai pozicijai keliamus reikalavimus. Vėliau, darbo pokalbio metu, paprastai matosi, ar žmogus yra aktyvus, ar studijuodamas jis turėjo ir su specialybe visai nesusijusio darbo patirties. Be to, prieš kandidatuojant į tam tikrą darbą, naudinga nepatingėti ir išstudijuoti, kokia tai organizacija, kokios jos vertybės, ko jie nori iš būsimo darbuotojo. Galbūt darbo skelbimus skaitančiųjų dalią palengvintų tai, kad darbo skelbimuose būtų konkrečiai nurodoma, kokio CV pageidauja darbdavys: nurodyti jame visą savo spalvingą informaciją ar apsibrėžti tik konkrečiais faktais ir informacija? Paprastai patys darbo skelbimai būna šabloniniai, todėl kandidatai dažnai tiesiog „nepataiko“.
Neturiu jokios patirties – blogas ženklas?
Jeigu pretendento gyvenimo aprašyme puikuojasi tik įgytas išsilavinimas arba jo visai nėra. Kaip sudominti darbdavį ir kuo „užkaišioti“ CV? Nėra tokio žmogaus, kuris būtų be pasiekimų ir neturėtų kuo didžiuotis. Savo patirtį ir pasiekimus galima atskleisti per tokius dalykus kaip savanorystę, priklausymą tam tikroms organizacijoms, pavyzdžiui, Lietuvos Raudonojo Kryžiaus draugija, praktiką, veiklą po paskaitų.
Kartais vengiama į gyvenimo aprašymą įtraukti informaciją, jog studijavai ar atlikai praktiką pagal gerai žinomą Erasmus mainų programą, nes manoma, kad tokią patirtį šiandien turi bene kiekvienas ir tokia informacija ne bus TAI, kas sudomins darbdavį. O gal kaip tik būnant svečioje šalyje įgijai tokių kompetencijų, kurios darbdaviui būtų labai svarbios? Pameni Povilo patirtį Barselonoje? Dabar įmonės labui jis puikiai bendrauja, skaito, rašo ispanų kalba. Pravartu konkrečiai įvardinti kaip sekasi bendrauti kitomis kalbomis – neužtenka tik parašyti lygio.
Labai naudinga ne tik paminėti kompiuterinio raštingumo gebėjimus, bet ir detalizuoti, kiek laiko dirbate konkrečia programa, kaip gerai ją išmanote. Tvarkingas, išsamus ir detalus gyvenimo aprašymas gali atspindėti tai, kad lygiai taip pat tvarkingai atliksite darbo užduotis ir funkcijas. O jeigu esu kuklus ir visai nenoriu ar apskritai neturiu kuo didžiuotis? Tada užpildyk savo gyvenimo aprašymą idėjomis. Taip, skamba keistai, bet, keliaujant į pirmuosius darbo pokalbius, man padėjo. Belieka tik atlikti organizacijos analizę ir parašyti kokį įnašą joje galėtum padaryti.
Kviečiu diskusijai. Galbūt straipsnį skaitantys darbdaviai pasidalintų savo mintimis: koks gyvenimo aprašymas labiausiai sudomino/sudomintų Jus? Į ką atkreipiate dėmesį? O darbo ieškantys asmenys nurodytų, kaip Jūs pristatote save, ką nurodote, ką nutylite?
Sėkmės naujuose darbuose ir gyvenimo kelyje!