Dažnai net naktį prabudus pravirkstu. Esu dar tik 19 metų ir dabar yra būtent tas gyvenimo metas, kai turi priimti svarbų sprendimą, kuriuo keliu toliau eit. Bet apie nieką nesugebu galvoti, tik apie tai, kad esu nieko verta ir niekam netinkama. Dažnai net pati nesuprantu ką jaučiu.
Pradėsiu nuo pradžių. Dar 6 klasėje patyriau patyčias ne tik iš bendraklasių, bet ir iš mokytojų bei tėvų. Visi kartojo jog nieko nesugebu ir esu prastesnė už kitus. Nuo to laiko pradėjau labai kompleksuoti ir jaučiuosi visada nepakankamai gera. Todėl menkiausias kritikas ir nesėkmes priimu labai skaudžiai. Stengiuosi būti kuo labiau disciplinuota, bet labai dažnai prarandu savitvardą ir pasielgiu kvailai.
Mama iki šiol kartoja, jog nesu tokia graži kaip kitos merginos, o ypač akcentuoja mano pasiekimus moksluose. Blogąja prasme. O tai tik dar labiau atimą motyvaciją ir smukdo. Mamai susirgus vėžiu pradėjau kaltinti save ir jaučiausi taip tarsi neturėjau jokios teisės blogai jaustis dėl savo kažkokių emocinių išgyvenimų, nes kitiems yra ir blogiau. Todėl su niekuo niekada nekalbėdavau apie save. O jei kalbu dažniausiai pradedu meluoti, pati to nenorėdama ir nesuvokdama.
Taip pat ir su bendraamžiais bendraut nesinori, nes nesinori su niekuo kalbėtis apie tai ką jaučiu. Nes atrodo, kad aš nusipelniau taip jaustis. Atrodo, net bijau išsakyti savo mintis, nes galbūt jos per daug kvailos. Bijau ir pasielgti kvailai, o jei pasielgiu ilgai apie tai galvoju ir graužiu save dėl to. Dažnai pykstuosi ir su vaikinu, dėl to, nes nesikalbu su juo apie savo jausmus ar išgyvenimas. Nors žinau, kad jis tikrai nori sužinoti kaip aš jaučiuosi, o aš jį pati atstumiu.
Nežinau kaip susidėlioti savo mintis. Labai ilgai viską laikiau savyje ir pati nebežinau kaip aš jaučiuosi ir ką daryti, kad pasijusčiau kažko verta. Kaip nebesijausti nevykėle?
Gabija
Komentuoja medicinos psichologė–psichoterapeutė Lora Šapailienė:
Miela Gabija, visų pirma, nuoširdžiai džiaugiuosi, kad kreipeisi pagalbos ir parašei laiškelį, kuriame daliniesi savo išgyvenimais ir sunkumais. Tai svarbus ir labai tau reikalingas žingsnis – išdrįsti pasidalinti. Turbūt esi girdėjusi, kad pasidalintas džiaugsmas padidėja dvigubai, o pasidalintas sunkumas sumažėja perpus – tuomet atsiranda daugiau jėgų ir tikėjimo, kad sunkumai nesitęs amžinai ir kad jie gali būti išsprendžiami. Kita vertus, kreipdamasi pagalbos, sau ir kitiems žmonėms parodai pasitikėjimą, jog nori būti išklausyta ir sulaukti pagalbos, o tavo atveju, tai ypatingai svarbu. Tolesnėmis savo mintimis paaiškinsiu, kodėl tai yra svarbu.
Ar gali pats žmogus savo pesimistinėmis mintimis susikurti kliūtis gyvenime?
Nuo ko pradėti norint pakeisti negatyvų požiūrį?
Mes visi trokštane sėkmės. Ne vien sėkmės, kurią teikia pinigai, prestižas, galia – tiesiog norime, kad viskas klostytųsi palankiai. Bet kai jau užtinkame ką nors, kas sekasi gerai, laikomės to atkakliai įsikibę, todėl reikia didelės drąsos peržengti savo pasiekimų ribą ir eiti toliau. Kaip išeiti iš nuolat besikartojančio kelio, kuris niekur nebeveda? Indėnai tokiam atvejui apibūdinti turi puikų posakį: „Jei pastebėjai, kad joji ant negyvo arklio, nulipk“.
Dažnai kliūtis gyvenime susikuriame priimdami sprendimus: tęsti artimus santykius be atsako tyliai kenčiant ar juos nutraukti, užsidaryti savo vidiniame pasaulyje ar pradėti aktyviau bendrauti, atvirai dalinantis savo džiaugsmais ir sunkumais. Manoma, kad kiekvieną kartą renkamės arba praeities, arba ateities naudai. Ką tai reiškia?
Pasirinkimas praeities naudai. Tai sprendimas pasirinkti įprastus ir gerai pažįstamus dalykus – dalykus, ne kartą buvusius mūsų gyvenime. Rinkdamiesi praeitį, mes renkamės stabilumą ir daug kartų išvaikščiotus kelius, nes tikime, kad nauja diena bus panaši į daugybę praėjusiųjų. Nereikia jokių permainų ir jokių pastangų. Visos viršūnės jau įveiktos, todėl galima ramiai ilsėtis. Arba kitas variantas – ten, kur esu, sunku ir blogai, bet nors jau gerai žinoma ir nuspėjama. Ir kas žino, gal ateityje bus dar blogiau…užuodi pesimistinių minčių ir nuotaikų kvapą?
Pasirinkimas ateities naudai. Tai sprendimas rinktis įtampą ir nerimą. Nenuspėjamumą ir nežinomybę. Nes ateities neįmanoma numatyti ar nuspėti. Ir tai tiesa, bet ateitį galima planuoti. Tik kaip dažnai nutinka – planuodami ateitį, mes nuolat planuojame tik nesibaigiančius dabarties pasikartojimus. Ir tuomet tenka drąsiai save sustabdyti ir pripažinti, kad tikroji ateitis – nepažįstama ir todėl kelianti įtampą. Tačiau augimas ir vystymasis įmanomas tik ateityje, praeityje to nėra. Praeitis jau buvo ir ji gali tik kartotis – kitokia ji niekada nebus.
Taigi kaip teisingai pasirinkti? Kai jau aišku, kad realios ateities nuspėti negalime, kaip žinoti, ką rinktis?
Senasis Abroamas prieš mirtį pasišaukė savo vaikus ir sako: „Kai aš numirsiu ir stosiu prieš Dievą, jis juk nepaklaus manęs: „Abraomai, kodėl nebuvai Moze?“ Ir tikrai neklaus manęs: „Abraomai, kodėl nebuvai Danijilu?“ Dievas manęs paklaus: „Abraomai, kodėl tu nebuvai Abraomu?“
Viena iš mūsų gyvenimo mažųjų tragedijų – tai, kad pasirinkimo teisingumą nusprendžia rezultatas, kuris yra ateityje, o ateitis – nežinoma. Suprasdami šią situaciją, dažnai stengiamės užprogramuoti rezultatą, sužaisti užtikrintai. „Aš padarysiu tai tada, kai bus visiškai aišku…kai nekils jokių abejonių“ – tokiu būdu sprendimas taip niekada ir nepriimamas. „Rytoj“, „vėliau“, „kaip nors“ neateis niekada. Sprendimai priimami šiandien. Čia ir dabar. Ne rytoj, o dabar.
Sprendimo priėmimo sunkumas susijęs ir su kaina, kurią turime sumokėti už jo realizavimą. Kaina yra tai, ką esame pasiruošę sumokėti arba paaukoti už noro – sprendimo įgyvendinimą. Pasirinkimas be pasirengimo sumokėti kainą – impulsyvumas ir tiesus kelias į aukos vaidmenį. Tokiu būdu priimdami sprendimą kiekvieną kartą susidūrę su kliūtimis, pradedame dejuoti ir skųstis. Dažnai ieškodami, kam suversti visą atsakomybę. „Jei tik būčiau žinojusi, kad bus taip sunku…“
Neretai pradedame suprasti, kad priimdami sprendimą, negalvojome apie jo įgyvendinimo kainą. Vienas svarbiausių gyvenimo klausimų: „Ar buvo verta…“ Altruizmo kaina – savęs užmiršimas. Egoizmo kaina – vienatvė. Noro visiems įtikti ir patikti kaina – neretai liga ir pyktis ant savęs.
Supratę ir įvertinę pasirinkimo kainą, mes galime keisti savo sprendimus. Arba palikti viską taip, kaip yra – bet jau nesiskųsdami pasirinkimo pasekmėmis, o prisiimdami už tai visą atsakomybę.
Arsakomybė – tai gebėjimas pripažinti, kad mes patys esame su mumis nutinkančių įvykių priežastis. Tai, ką šiandien turime savo gyvenime – mūsų laisvo pasirinkimo rezultatas. Viena sunkiausių pasirinkimo pasekmių – kiekvienam mūsų ištartam „taip“ visada tenka „ne“. Rinkdamiesi vieną alternatyvą, uždarome duris visoms kitoms. Vardan vienos galimybės turime paaukoti visas kitas. Taigi kuo daugiau galimybių, tuo sunkiau. Kartais galimybė pasirinkti kelias alternatyvas tarsi plėšo mus iš vidaus. „Noriu ir galiu…“ „Noriu ir noriu…“ „Reikia ir reikia….“ Siekdami išspresti šį konfliktą, galime naudoti tris žemiau išvardintus būdus.
Pirmas būdas – bandyti vienu metu įgyvendinti dvi alternatyvas. Vienu metu bandyti sugauti du zuikius. Kuo paprastai tai baigiasi, žinome – nepavyks pagauti nei vieno. Juk iš tiesų sprendimo taip ir nepriėmėm, iš tiesų likome ten pat, kur ir buvome – bandymo sugauti abu zuikius pradžioje.
Antras būdas – nepilnai pasirinkti. Tokiu atveju, priėmę sprendimą, imamės tam tikrų veiksmų, bet mintimis nuolat grįžtame prie pasirinkimo situacijos. „O gal kita alternatyva būtų geresnė…“ Nepilnai pasirinkti – tai negyventi realybėje…Pavyzdžiui, kasdien prisiversdamas einu į nemėgiamą arba mažai apmokamą darbą, viduje pykstu dėl to, dirbu aplaidžiai ir nuolat mintyse svajoju apie tai, kur iš tiesų norėčiau dirbti. Bet ten, kur norėčiau būti, manęs taip pat nėra – juk ten tik mano mintys ir svajonės. Taigi jei jau pasirinkai – uždaryk duris kitoms alternatyvoms ir visu kūnu pasinerk į veiklą.
Trečias būdas – laukti, kada viskas išsispręs savaime. Nepriimti jokių sprendimų, tikintis, kad kuri nors alternatyva atkris pati. Arba kas nors kitas priims sprendimą ir mes su tuo sutiksime kaip su akivaizdžia mūsų realybės dalimi. Tokiai situacijai net turime posakį: „Nėra to blogo, kas neišeitų į gera…“ Ne „viskas, ką aš darau“, bet „viskas, kas nutinka…“ – tai yra padaroma kitų, nutinka savaime, bet ne aš tai padarau. Kai laukiame, kad viskas savaime išsispręstų į gera, galime būti ir teisūs. Bet dažniau nutinka priešingai – viskas išsisprendžia savaime, bet ne taip, kaip norėtume.
B.Švarcas savo knygoje „Pasirinkimo paradoksai“ rašo: žmonės – maksimalistai siekia priimti pačius geriausius sprendimus, pasirinkti pačią geriausią alternatyvą iš visų galimų, todėl įvertinę kainos – kokybės santykį, renkasi „pačiausią“ telefoną – brangiausią arba su naujausiomis technologijomis; minimalistai renkasi tai, kas geriausiai išpildo jų poreikius – paprastą telefoną, kuriuo galima siųsti sms ir susikalbėti su pašnekovais. Tokiu būdu maksmalistai stipriai save apriboja, nes visada lieka galimybė, kad kažkas kažkur bus geresnis – „pačiausias“.
Pasirinkti nelengva, bet atsisakymas rinktis gali turėti kur kas sunkesnes pasekmes nei galime įsivaizduoti. Tai kaltė prieš save už nepanaudotas galimybes. Skausmas dėl nepasakytų žodžių, neišreikštų jausmų… Nepasirinktas darbas… Praleista galimybė… Indėnai tokiai situacijai apibūdinti turi puikų posakį: „žmonės suserga dėl neišsipildžiusių norų.“
Įprasta slėpti skausmą, teigiant, kad niekada dėl nieko nesigailiu, kad praeitį be gailesčio ir abejonių palieku praeičiai. Bet tai tik iliuzija, nes praeities negalima tiesiog atkabinti ir išmesti. Kur beeitume, paskui save tempiame praeities vežimą. Teigiame, kad „kvaila gailėtis dėl to, kas buvo…“. Gailėtis nėra kvaila, kvaila ignoruoti praeitį, ignoruoti, kad kažkada pasielgiau neteisingai, ignoruoti su tuo susijusius jausmus.
Gabija, tavo aprašyti sunkumai: pasimetimas, spaudimas viduje, liūdesys ir verkimas dėl smulkmenų, uždarumas, pasitikėjimo savimi ir kitais žmonėmis sumažėjimas, jautrumas kritikai, stiprus noras kontroliuoti save ir savo artimiausią aplinką – labai panašūs į reakcijas, kai žmogus išgyvena stiprų ilgalaikį stresą. Tavo atveju, tai galėjo būti patirtos mokykloje patyčios ir mamos liga. Noriu priminti, kad visi esame labai trapūs ir pažeidžiami, todėl jokia patirtis nepraeina be pėdsakų.
Kas gali padėti įveikti reakciją į stiprų stresą? Lengviausiai pasiekiami, todėl efektyviausi pirminės pagalbos sau būdai: sveikas gyvenimo būdas, reguliarus fizinis aktyvumas, tinkamas darbo ir poilsio režimas. Susitvarkius šias savo gyvenimo sritis, teks išmokti priimti save tokią, kokia esi šiandien – silpną, pažeidžiamą, pasimetusią….atleisti sau už tai ir tokiu būdu susikurti pamatinį savo saugumą. Galios susigrąžinimas ir susietumas su kitais žmonėmis yra pamatinės išgijimo patirtys. Susitaikius su psichologinės traumos paženklinta patirtimi, iškils nauja užduotis – susikurti ateitį. Tai padės žengti konkrečius žingsnius tam, kad sustiprintum savo galios ir kontrolės jausmą, sutvirtintum ryšius su tais žmonėmis, kuriais iš tiesų gali pasitikėti. Nepamiršk, Gabija,kad visada gali duoti. Nustebsi patyrusi, jog davmas kartais apdovanoja labiau nei turėjimas.
Būk stipri, tau viskas bus gerai.
Medicinos psichologė, psichoterapeutė Lora Šapailienė | lora.sapaile@gmail.com