„Atskirti darbo santykius nuo asmeninių yra labai sudėtinga, todėl pasitaiko, kad problemos iš darbo persikelia į namus“, – pripažįsta 28 metų K. Uždavinys su verslu iš tėvų perėmęs pagarbą tradicijoms ir lietuviškai duonai.
Jau 25-erius metus veikiančiame šeimos versle sukasi tėvas ir du sūnūs su žmonomis, vienas jų – K. Uždavinys.
– Esi veržlios ir išradingos kartos atstovas, jaunas verslininkas. O duona – senas, simbolinis produktas. Kaip suderini tradicijas ir inovacijas?
– Savo klientams siūlome ne tik duonos gaminius. Štai trapučiai – sveikesnė alternatyva įprastam batonui ar duonai. Mūsų įmonei naujovės labai svarbios – keliame sau tikslą kurti ir pasiūlyti kokybiškus ir sveikus produktus. Trapučius pirmiausia pamatėme užsienyje. Supratome, kad šis produktas populiarėja ir lietuviams gali būti toks pats naudingas, praturtinantis mitybą. Pabandėme pagaminti patys, o žmonės palankiai priėmė, susiformavo nuolatinis poreikis ir paklausa. Atvėrėme naują nišą kitokiems produktams – tą pastebėjo ir didieji Lietuvos prekybos centrai. Nuolat tyrinėjame rinką ir plečiame savo produktų krepšelį.
– Ar tai reiškia, kad semiatės įkvėpimo iš užsienio ir stebite, ką daro konkurentai?
– Be abejo. Turbūt kiekvienas verslas stebi konkurencinę aplinką ir rinką, norėdamas sužinoti naujus vartotojų poreikius. Pastebėję nišas, stengiamės pasiūlyti produktus, kurie jas užpildytų, formuojame savo produktų vartotojų ratą.
Užsienio šalys – puiki erdvė pasisemti naujų sumanymų ir idėjų. Ne kartą esame savaip kūrybiškai sujungę kelias skirtingas idėjas, atlikę įdomių eksperimentų, kad sukurtume unikalų produktą.
– Ar šiandien mintyse sukasi kokia nors produkto idėja, kuria norėtum užkariauti pasaulį?
– Žinoma! Manau, kad labai greitai vartotojams pasiūlysime naują produktą, kuris taps visiems prieinamas, nes atkeliaus į didžiausią lietuvišką prekybos tinklą. Tik kol kas nenoriu pasakoti daugiau ir išduoti paslapties.
– Kokios yra didžiausios baimės ir rizikos valdant savo verslą?
– Konkurentai visada kvėpuoja į nugarą. Neretai susimąstau, ar kitos įmonės nepradės gaminti tokių pačių produktų geriau už mus. Greta jaučiame riziką dėl išorinių veiksnių, pavyzdžiui, geopolitinės situacijos, valstybės mokesčių politikos ir teisės aktų, susijusių su prekyba ir maisto produktais.
Bet kokie veiksniai, galintys daryti įtaką verslui, gali tapti baimės šaltiniais. Tačiau vertinant rizikas kyla gerų idėjų, kaip į situaciją pažvelgti kitaip, kaip rasti inovatyvių būdų apsisaugoti nuo potencialių grėsmių.
– Kaip pavyko patekti į tokį didelį prekybos tinklą kaip „Maxima“?
– Su „Maxima“ mūsų partnerystė užsimezgė labai seniai. Turbūt beveik tiek, kiek „Maxima“ dirba, mes dirbame su ja. Pradėjome tiekti miltus, kruopas, sausainius, o dabar tiekiame pačius įvairiausius produktus – visą jų gamą. Per tą istoriją mes turėjome labai įdomių ir vertingų projektų kartu ir džiaugiamės, kad mes vis dar toliau sėkmingai dirbam kartu.
– Ar verslui Pasvalyje nekelia rizikos kvalifikuotų darbuotojų trūkumas?
– Taip, rasti specialistų mums yra rimtas iššūkis. Dažnai aukštos kvalifikacijos profesionalai išvažiuoja dirbti į didesnes įmones kituose miestuose arba emigruoja į užsienį. Kai vietinių nėra, tenka ieškoti specialistų kituose miestuose, vilioti didesniais atlyginimais ir palankesnėmis darbo sąlygomis.
– Ar Ustukių malūne dirba daug tavo bendraamžių?
– Bendraamžių tikrai nemažai, kolektyvas atsijauninęs ir energingas. Kartų kaita versle yra natūralus dalykas, juk ilgainiui ima skirtis požiūriai, tampa sunku diegti inovacijas bei įskiepyti naujas idėjas senam kolektyvui, kuris yra pripratęs prie darbo rutinos. Dėl to teko į kolektyvą kviesti jaunų žmonių, kurie yra atviri idėjoms ir patys kuria pokyčius.
– Ar 25-mečių kartai Pasvalyje netrūksta didmiesčio šurmulio ir pramogų?
– Tik kartais. O šiaip didmiesčiai yra netoli – po darbo ar savaitgalį nesunku nuvykti į kiną, teatrą ar didelį prekybos centrą. Gyvename pakankamai patogiai.
– Kaip dėl tavo pasirinkimo jaučiasi žmona?
– Ji dirba kartu su manimi. Suprantu, kad dėl to jos pasirinkimo laisvė yra apribota – Pasvalyje nėra daug įmonių, kur ji galėtų realizuoti save. Nors žmona savo darbe jaučiasi gerai, tačiau aš manau, kad situacija ją šiek tiek varžo – kiekvienas žmogus nori turėti savo laisvę.
Todėl labai vertinu savo žmonos paramą ir ryžtą kartu su manimi imtis naujų iššūkių.
– Ar nuosavas verslas nevaržo tavo pasirinkimų? Kas tau yra laisvė?
– Jaučiuosi laisvas, nes galiu savarankiškai, nieko neįpareigotas priimti sprendimus. Galiu rinktis, kur noriu gyventi, ką dirbti, kaip leisti laisvalaikį, kaip atrodyti. Tai yra mano laisvė ir aš ja naudojuosi.
– Kaip manai, ar po 25 metų laisvės turėsime daugiau, ar tiek pat?
– Manau, kad laisvės turėsime daugiau ir išmoksime labiau ja naudotis. Lietuva sparčiai tobulėja, mokomės iš užsienio, atrandame ir geriau pažįstame save, savo stiprybes ir silpnybes. Dėl technologijų raidos žmogaus gyvenimas po 25 metų bus dar patogesnis, turėsime daugiau laisvo laiko ir galimybių užsiimti mėgstama veikla.
– Kai turėsi vaikų, ar norėsi, kad jie ateitų į tavo verslą?
– Be abejo, šeima yra puiki aplinka mokytis ir siekti bendrų rezultatų. Kai šalia yra žmonės, kuriais galiu pasitikėti šimtu procentų, jaučiu stiprų palaikymą ir lengviau atrandu ryžto naujiems sprendimams.
– Kokius savo kartos atstovų trūkumus įžvelgi?
– Pastebiu, kad mano kartos žmonės vengia smarkiai darbuotis. Jie pasitenkina paprastais sprendimais, viską nori atlikti kuo lengviau, be didesnių pastangų.
Žinoma, kartais dėl tokių nuostatų žmonės atranda originalių sprendimo būdų, kaip viską supaprastinti ir gauti naudos, tačiau daugeliu atvejų rezultatą lemia ilgas, sunkus ir kryptingas darbas.
– Jeigu pabandytume persikelti į kitos kartos, pavyzdžiui, prosenelių kailį, kas šiandienos Lietuvoje juos labiausiai nustebintų?
– Tikriausiai didžiausią įspūdį jiems paliktų Lietuvos miestai, ypač Vilnius. Sostinė protėviams atrodytų lyg stebuklas iš kito pasaulio, nes miestas per šimtmetį labai pasikeitė. Keistai atrodytų net kasdienė žmonių veikla. Senoliai suvoktų, kad šiuolaikiniai žmonės yra kur kas laisvesni. Juk anksčiau gyventojai dirbdavo nuo aušros iki sutemų, o dabar užtenka aštuonių valandų darbo, po kurių atsiveria galimybės veikti, ką nori.
– Kaip manai, kas tave patį labiausiai nustebintų po 25 metų? Kas labiausiai pakursto vaizduotę?
– Labiausiai norėčiau išvysti utopinę visuomenę, kur žmonės dirba tik tai, ką iš tiesų mėgsta, o mašinos atlieka gausybę kitų užduočių sukurdamos saugią, patogią ir malonią aplinką.
Norėčiau matyti žmones, kuriems nereikia dirbti nemėgstamo darbo, ir visiems užtenka išteklių poreikiams patenkinti bei jaustis laimingiems. Tikiu, kad mokslas, verslas ir visuomenė po truputį eina šia pažangos kryptimi.
– Dėkoju už pokalbį, Kiprai.
Projektas „Karta 25“ suteikia sceną nepriklausomoje Lietuvoje gimusiai kartai, nuo kurios pasirinkimų priklauso, kokia Lietuva bus rytoj. Tai istorijos apie žmones, augusius kartu su laisva šalimi, jų tikslus, užsiėmimus ir požiūrį į gyvenimą, darbą, karjerą, tobulėjimą. Projekto viešinimą palaiko prekybos tinklas „Maxima“.
