Nuo mano įsimintiniausio pasimatymo praėjo jau šešeri metai, tačiau jį prisimenu kaip šią dieną. Su tuo vaikinu susitarėme susitikti prie Katedros, Vilniuje.
Susitvarkiau ir išėjau iš namų. Kadangi gyvenau užmiestyje, teko dar pasijaudinti ir autobuse. Žinoma, aš atėjau pirma. Laukiau prie Katedros laikrodžio bokšto. Staiga pamačiau, kad kažkas mane fotografuoja. Šiek tiek susierzinau ir tik paskui supratau, kad tai tas pats vaikinas, su kuriuo turėjau susitikti. Pasisveikindama, aš jam ištiesiau ranką, o jis nedvejodamas apsikabino. Prisimenu, kaip sutrikau ir kartu apsidžiaugiau, kad toks šiltas žmogus.
Vaikščiojom po senamiesčio gatveles ir puikiai pamenu, kaip jam pasakojau anekdotą apie žemaitį ir zoologijos sodą. O tada jis staiga pažiūrėjo į dangų ir pasakė: „Žiūriu, tu linksma panelė, o ar nebijai lažintis?“. Nebijojau. Susilažinome iš to, kad jeigu šią susitikimo dieną pradės lyti, turėsiu su juo pašokti Rotušės aikštėje. Sutikau, kadangi tuo metu švietė saulė...
Kai susilažinome, sedėjome kavinėje. Aš išėjau į „mergaičių kambarį“ penkioms minutėms ir grįžusi jo neberadau... Tik raštelį su piešinuku. Jame buvo parašyta, kur man reikia nueiti ir ką padaryti. Tuo metu labai sutrikau. Pagalvojau, kad jis žaidžia su manimi, bet smalsumo vedama, vis dėlto nuėjau. Adresas buvo nurodytas kavinės. Susiradau kavinę ir pasakiau, kad čia turi būti paliktas man laiškelis. Barmenė padėjo tris puodelius ant stalo ir paprašė išsirinkti puodelį. Išsirinkau spalvotą... Tada ji pasakė: „Na šaunuolė, štai tavo laiškelis. Beje, tau labai pasisekė, kad turi tokį vaikiną“. Įpylė arbatos, pavaišino saldainiu ir davė laišką. Bandžiau jai pasakyti, kad jis ne mano vaikinas, tačiau per daug buvo užsiėmusi.
Kitame laiškelyje buvo kita užduotis. Surasti palapinę ir turėsiu įvykdyti kitą užduotį, kad gaučiau kitą laišką. Tada vyko kažkokia gerumo akcija ir buvo kelios palapinės Katedros aikštėje. Susiradau palapinę ir pasakiau, kad turi būti pas juos laiškelis. Įsivaizduokit... Liepė man šokinėti ant vienos kojos, suktis ratu ir dainuoti dainelę. Kadangi buvo visai smagu, užduotį įvykdžiau.
Gavau trečiąjį laiškelį. Jame buvo parašytas gražus pasakojimas apie laimę, pinigus ir šeimą, ir nupieštas žemėlapis kur jį rasti. Tai buvo nuostabus medis Bernardinų sode. Jis ten sedėjo ir skaitė knygą. Kai priėjau, jis tarė: „Ilgokai užtrukai“.
Toje vietoje sėdėjome kelias valandas. Su juo laikas skriete praskriejo. Ir staiga pradėjo švelniai lyti... Pažiūrėjo į mane ir pasakė: „Tęsiame savo kelionę“. Pagal lažybų taisykles, buvau skolinga jam šokį.
Šokis Rotušės aikštėje buvo nuostabiausias mano potyris tuo metu. Tas krintantis lietus, jo niūniuojama daina ir žmonių plojimai iš lauko kavinių... Viskas buvo kaip iš sapno. Tas svajoklis menininkas... Vaikinas, gyvenantis savame pasaulyje, pasikvietė ir mane į savo kuriamą pasaką.
Su juo buvome kartu penkerius metus, tačiau atėjo laikas išsiskirti, nes jame nebeliko nei supratimo apie laimę, šeimą ar meilę. Visgi laimingesnis jis buvo devyniolikos. Tas svajoklis berniukas... Berniukas, kuris man surengė patį įsimintiniausią pasimatymą.
