Šalis, kurioje minimali alga – 70 eurų, bet žmonės nesiskundžia

„Ka­za­chi­ja ma­ne trau­kė sa­vi­ta eg­zo­ti­ka, o iš ko­le­gų at­si­lie­pi­mų bu­vau gir­dė­jęs, kad ša­lis la­bai gra­ži, įdo­mi, di­de­lė ir kon­tras­tin­ga“, – sa­ko Lie­tu­vos Res­pub­li­kos am­ba­sa­dos Ka­zach­sta­ne ge­ne­ra­li­nio kon­su­la­to Al­ma­to­je ge­ne­ra­li­nio kon­su­lo pa­rei­gas lai­ki­nai ei­nan­tis Val­das Bur­nei­ka.

Aly­tu­je gi­męs ir už­au­gęs V. Bur­nei­ka di­plo­ma­ti­nį dar­bą Al­ma­to­je pra­dė­jo prieš dve­jus me­tus. Įsi­kū­rus jam, į to­li­mą­jį Ka­zach­sta­ną per­si­kė­lė ir žmo­na Lai­ma su pa­aug­lė­mis duk­ro­mis Me­dei­na bei Jo­rū­ne.

Per po­rą me­tų V. Bur­nei­ka su­si­pa­ži­no su ka­za­chų kul­tū­ra, gy­ve­ni­mo bū­du, jų pa­pro­čiais ir tra­di­ci­jo­mis. Anot di­plo­ma­to, ši ša­lis – tik­ras tau­tų ka­ti­las. Vien Al­ma­to­je, ofi­cia­liai tu­rin­čio­je 1,7 mln. gy­ven­to­jų, o ne­ofi­cia­liai – per 2 mln., gy­ve­na 136 tau­ty­bių žmo­nės. Ypač daug at­vy­kė­lių iš ap­lin­ki­nių vals­ty­bių – Uz­be­kis­ta­no, Kir­giz­sta­no, Ta­dži­kis­ta­no, Tur­kmė­nis­ta­no.

„Nors tai kos­mo­po­li­ti­nis mies­tas, jis sau­ges­nis už dau­ge­lį Eu­ro­pos mies­tų, ga­li vaikš­čio­ti va­ka­rais, ne­bi­jo­da­mas už­suk­ti ir į ato­kiau­sią gat­ve­lę. Pas­ta­ruo­ju me­tu riau­šių ar peš­ty­nių na­cio­na­li­niu pa­grin­du ne­bu­vo. Ži­no­ma, in­ci­den­tų su re­li­gi­niais fa­na­ti­kais, kaip ir vi­sa­me pa­sau­ly­je, pa­si­tai­ko“, – pa­sa­ko­ja V. Bur­nei­ka.

Ger­bia vy­res­ni­ą­ją kar­tą

„Bu­vau nu­ste­bin­ta jau­ni­mo kul­tū­ros. Va­ka­re, ei­nant per skve­re­lį, iš jau­ni­mo ne­su­lau­ki nei ko­kios re­pli­kos, nei žvilgs­nio, pra­ei­ni sau­giai, ir vis­kas. Nie­kas ne­už­ka­bi­nė­ja, ne­įžei­di­nė­ja“, – apie jau­no­sios ka­za­chų kar­tos el­ge­sį sa­ko L. Bur­nei­kie­nė.

Anot mo­ters, vie­ša­ja­me trans­por­te jau­ni­mas iš kar­to už­lei­džia vy­res­nius žmo­nes, jei va­žiuo­ji lif­tu, ir­gi pra­lei­džia pir­mus, vi­si svei­ki­na­si ir su ne­pa­žįs­ta­mai­siais.

„Iš ša­lies pa­žiū­rė­jus, ne­at­ro­do, kad vai­kai bū­tų kaž­kaip spe­cia­liai mo­ko­mi ge­ro el­ge­sio. Vy­res­nei kar­tai pa­gar­ba as­me­ni­niu pa­vyz­džiu įdie­gia­ma nuo ma­žens, nes Ka­za­chi­jo­je šei­ma yra la­bai di­de­lė ver­ty­bė“, – pa­ste­bė­ji­mais apie vai­kų auk­lė­ji­mą da­li­ja­si po­nia Lai­ma.

Vi­du­ti­nė šei­ma au­gi­na 3–4 vai­kus. Ten vai­kų skai­čius yra šei­mos ge­ro­vės ro­dik­lis. Jei tu­ri daug, va­di­na­si, ga­li juos iš­lai­ky­ti. Vai­kų skai­čius šiek tiek pri­klau­so ir nuo re­gio­no, ku­ria­me gy­ve­na. Ka­za­chi­jo­je gy­ven­to­jų na­tū­ra­lus prie­au­gis, skir­tin­gai nei Lie­tu­vo­je, – di­de­lis.

„Pa­ste­bė­jau, kad jau­nes­nių žmo­nių san­tuo­kos įre­gist­ruo­ja­mos Pie­tų Ka­zach­sta­ne, kur gy­ve­na daug uz­be­kų. Mer­gi­nos iš­te­ka 19 me­tų, o vai­ki­nai ve­da dvi­de­šim­ties. 27 me­tų vy­ras daž­nai tu­ri jau ke­lis vai­kus. Di­de­liuo­se na­muo­se pa­pras­tai gy­ve­na vi­sa šei­ma – tė­vai, vai­kai, anū­kai“, – pa­sa­ko­ja V. Bur­nei­ka.

Vals­ty­bi­nė­se mo­kyk­lo­se, ku­rios su­da­ro dau­gu­mą, vai­kai mo­ko­si dviem pa­mai­no­mis, kla­sė­se po 40 vai­kų. Be to, vai­kai mo­ko­si ir šeš­ta­die­niais, kas mū­sų ša­ly­je jau se­niai pa­mirš­ta.

Per dve­jus me­tus, pra­leis­tus Ka­za­chi­jo­je, V. Bur­nei­kai ne­te­ko gir­dė­ti apie smur­to at­ve­jus prieš vai­kus, ko­kių bū­na Lie­tu­vo­je. „Jie my­li vai­kus. Esu ma­tęs, kad ne­di­de­li vai­kai da­ro ką no­ri, tė­vai jų ne­draus­mi­na, bet pa­si­tai­ko, jog vie­šo­je vie­to­je ne­pa­klus­nų vai­­ką ir pa­tam­po, ir ap­šau­kia, ir pliaukš­te­li“, – sa­ko kon­su­las.

Ka­za­chi­jo­je, tu­rin­čio­je 18 mln. gy­ven­to­jų, glo­bos na­muo­se gy­ve­na apie 50 tūkst. vai­kų, bet apie se­ne­lių na­mus Lie­tu­vos di­plo­ma­tui ne­te­ko gir­dė­ti: „Jais rū­pi­na­si gi­mi­nė. Daž­niau­siai tė­vai lie­ka gy­ven­ti su vy­riau­siuo­ju sū­nu­mi, ku­riam ati­ten­ka na­mai ir rū­pes­tis tė­vais.“

At­stu­mą ma­tuo­ja va­lan­do­mis

Pa­gal te­ri­to­ri­ją Ka­za­chi­ja už­ima 9 vie­tą pa­sau­ly­je, to­dėl at­stu­mai la­bai di­de­li. Be to, ji di­džiau­sia vals­ty­bė pa­sau­ly­je, ne­tu­rin­ti pri­ėji­mo prie at­vi­ros jū­ros.

„Jei į rei­kia­mą vie­to­vę skren­di va­lan­dą su tru­pu­čiu, tai reiš­kia, kad ne­la­bai to­li. At­stu­mų to­je ša­ly­je ki­lo­met­rais nie­kas ne­skai­čiuo­ja. Skai­čiuo­ja­ma, kiek va­lan­dų už­truk­si ke­ly­je. Ke­liai ga­na pras­ti, bet jau pra­dė­ti tvar­ky­ti. At­ro­do, jog rei­kia nu­va­žiuo­ti ne­to­li, bet kai va­žiuo­ji 20 ki­lo­met­rų per va­lan­dą grei­čiu, už­trun­ki 6 va­lan­das. Jei ka­za­chai pa­sa­ko, kad ke­ly­je už­truk­si tiek lai­ko, tai tiek ir va­žiuo­si“, – tei­gia di­plo­ma­tas.

Dėl di­de­lių at­stu­mų au­to­stra­do­je ga­li­ma va­žiuo­ti 10 ki­lo­met­rų grei­čiau nei pas mus ir yra vie­na eis­mo juos­ta dau­giau.

Tie­sia­ma au­to­stra­da Al­ma­ta–As­ta­na (Ka­za­chi­jos sos­ti­nė). Ki­ta au­to­stra­da tie­sia­ma nuo Al­ma­tos į Ry­tų Ka­zach­sta­ną, Ki­ni­jos sie­nos link, į ben­drą Ka­za­chi­jos ir Ki­ni­jos lais­vo­sios pre­ky­bos zo­ną. No­rint pa­tek­ti į maž­daug 5 kvad­ra­ti­nius ki­lo­met­rus už­im­sian­čią lais­vo­sios pre­ky­bos zo­ną, ne­rei­kės vi­zų. Ten veiks dau­gy­bė pre­ky­bos cen­trų, ka­zi­no, vieš­bu­čių, pra­mo­gų cen­trų. Bus pa­sta­ty­tas sau­su­mos uos­tas, tu­rin­tis to­kią pa­čią in­fra­struk­tū­rą kaip ir jū­rų uos­tas, tik kro­vi­niai bus at­ga­be­na­mi ge­le­žin­ke­liu.

Bliz­ge­sys ir skur­das gre­ta

Anot V. Bur­nei­kos, to­je ša­ly­je eg­zis­tuo­ja vi­su­rei­gių ma­ni­ja. Vi­są lai­ką ka­za­chams žir­gas bu­vo rai­te­lio ver­tės ma­tas, jo ga­lios ir tur­to ro­dik­lis. Da­bar tą funk­ci­ją at­lie­ka vi­su­rei­giai. Ne­pai­sy­da­mi aukš­tų pro­cen­tų, jie ima pa­sko­las ir per­ka au­to­mo­bi­lius. Va­žiuo­da­mas per ne­pra­ban­gius kvar­ta­lus ne­re­tai ga­li pa­ma­ty­ti to­kį vaiz­dą – tvo­ros bai­sios, bet kie­me apy­nau­jis ar vi­sai nau­jas vi­su­rei­gis.

Ki­ta prie­žas­tis, ko­dėl ka­za­chai va­ži­nė­ja di­de­lė­mis ma­ši­no­mis – pras­ti ke­liai. „Su pa­pras­tu au­to­mo­bi­liu ga­li pri­va­žiuo­ti to­kią duo­bę, kad pa­ma­tęs ap­si­verk­si“, – at­sklei­džia L. Bur­nei­kie­nė.

Ofi­cia­lus mi­ni­ma­lus at­ly­gi­ni­mas Ka­za­chi­jo­je – 70 eu­rų. Ta­čiau yra ir daug tur­tin­gų žmo­nių. Tur­tin­gie­ji sam­do eu­ro­pie­čius ar­chi­tek­tus, tarp jų ir lie­tu­vius, ir mo­ka la­bai ge­rus at­ly­gi­ni­mus.

„Mū­sų tau­tie­čiai su­pran­ta, o ka­za­chai no­ri, ver­ti­na va­ka­rie­tiš­ką sko­nį ir už tai ne­gai­li pi­ni­gų“, – aiš­ki­na V. Bur­nei­ka.

Tur­tin­gie­ji gy­ven­to­jai su­si­kon­cen­tra­vę di­džiuo­siuo­se mies­tuo­se, o pa­va­žia­vus ke­lias­de­šimt ki­lo­met­rų nuo jų, vyks­ta vi­sai ki­tas gy­ve­ni­mas. Ten aūlai, nie­kas ne­kal­ba ru­siš­kai.

Ves­tu­vė­se – šim­tai žmo­nių

„Mū­sų ša­lis ski­ria tūks­tan­čiai ki­lo­met­rų, to­dėl iš pra­džių ge­ro­kai nu­ste­bi­no pa­go­niš­kų ir ka­za­chų pa­pro­čių pa­na­šu­mas. Pas­kui pa­gal­vo­jau, kad jei gy­ve­na har­mo­ni­jo­je su gam­ta – tai na­tū­ra­lu. Jie, bū­da­mi kla­jok­liai, gy­ve­no griež­tai pa­gal gam­tos cik­lus. Du­ris šlaks­to pie­nu, bars­to grū­dais, sau­lei te­kant, vai­kus ke­lia į vir­šų, kad pir­mi ją pa­ma­ty­tų“, – ka­za­chų pa­pro­čius at­sklei­džia di­plo­ma­tas.

Pa­sak V. Bur­nei­kos, Ka­za­chi­jo­je į ves­tu­ves su­si­ren­ka 400–500 žmo­nių, pri­klau­so­mai nuo jau­nų­jų tė­vų tur­tin­gu­mo. Dau­ge­liui šei­mų iš­kel­ti to­kias di­de­les ves­tu­ves – tik­ras iš­šū­kis, to­dėl šiai svar­biai pro­gai ima pa­sko­las, mat prieš gi­mi­nes ir drau­gus rei­kia pa­si­ro­dy­ti iš pas­ku­ti­nių­jų. Do­va­nas per­ka kiek­vie­nam sve­čiui.

„Vie­no­se ves­tu­vė­se vi­siems vy­rams do­va­no­jo kos­tiu­mus, mo­te­rims – šil­ko ar suk­ne­les. La­bai tur­tin­gi ka­za­chai sve­čiams do­va­no­ja ir kai­li­nius. Jei šei­mos ne­tur­tin­gos, vis­kas vyks­ta ge­ro­kai kuk­liau, bet vis tiek sten­gia­ma­si, kad jos bū­tų gau­sios. Ten pri­va­lo­ma į ves­tu­ves pa­si­kvies­ti vi­sus gi­mi­nes, nes ki­taip bū­si ne­su­pras­tas“, – pa­sa­ko­ja L. Bur­nei­kie­nė.

Ka­za­chai mėgs­ta kreip­tis „bro­liuk“, „se­su­te“, bet tai ne­reiš­kia, jog jie su tais žmo­nė­mis yra gi­mi­nės. Ten gi­mi­nės są­vo­ka vi­sai ki­to­kia. „Mes šeš­tos ar dar to­li­mes­nės ei­lės pus­bro­lių ir pus­se­se­rių ne­lai­ko­me gi­mi­nė­mis, daž­nai net ne­pa­žįs­ta­me, o jie ben­drau­ja ir su vi­sa gi­mi­ne pa­lai­ko ry­šius. Vi­sus juos su­kvie­čia į ves­tu­vių puo­tą, vyks­tan­čią pa­gal vi­sus pa­pro­čius ir tra­di­ci­jas“, – ka­za­chų tra­di­ci­jas aiš­ki­na V. Bur­nei­ka.

Bur­nei­kų šei­mai ka­za­chų ves­tu­vė­se da­ly­vau­ti dar ne­te­ko.

Mė­sa, mė­sa ir mė­sa

Anot Bur­nei­kų, ka­za­chai be ga­lo vai­šin­gi. Jų vai­šin­gu­mą, di­plo­ma­to nuo­mo­ne, ga­li­ma pri­ly­gin­ti Dzū­ki­jos re­gio­no gy­ven­to­jų vai­šin­gu­mui. Jei ruo­šia vai­šes, sta­lai tu­ri lūž­ti nuo mais­to. Lie­tu­viams iš pra­džių keis­tai at­ro­dė, kad už sta­lo sė­da 5 žmo­nės, o mais­to už­tek­tų pa­mai­tin­ti dvi­de­šim­čiai ir dar lik­tų.

„Ne­pai­sant, kad jie mėgs­ta pa­val­gy­ti, ap­kū­nių žmo­nių nė­ra daug. Gal tai le­mia ge­nai, o gal to­dėl, kad jie mė­są daž­niau­siai ver­da ir troš­ki­na ga­ruo­se“, – pa­ste­bė­ji­mais da­li­ja­si po­nia Lai­ma.

„Ka­za­chų ku­li­na­ri­nį pa­vel­dą ga­li­ma api­bū­din­ti tri­mis žo­džiais – mė­sa, mė­sa ir mė­sa“, – juo­ka­vo V. Bur­nei­ka. Nuo lie­tu­vių, taip pat mėgs­tan­čių mė­sos pa­tie­ka­lus, jie ski­ria­si tuo, kad mė­są val­go ne su bul­vė­mis, o su mil­ti­niais pa­tie­ka­lais.

Na­cio­na­li­nis ka­za­chų pa­tie­ka­las – biš­par­ma­kas (iš­ver­tus iš ka­za­chų kal­bos – pen­ki pirš­tai) – su­si­de­da iš vir­tos mil­ti­nės teš­los pa­do, bul­vių, ar­klie­nos ir svo­gū­nų pa­da­žo. Jis troš­ki­na­mas di­de­lia­me kam­ba­ry­je ir val­go­mas ran­ko­mis. Ka­za­chi­jo­je daž­niau­siai val­go­ma ar­klie­na ir jau­tie­na, o kiau­lie­nos pri­ven­gia­ma.

Ka­za­chų la­bai mėgs­ta­mas rau­gin­tas kup­ra­nu­ga­rių bei ku­me­lių pie­nas – ku­my­sas. Šių pie­no pro­duk­tų ga­li­ma nu­si­pirk­ti par­duo­tu­vė­se, bet esą jis ne toks ska­nus, kaip nu­si­pir­kus tie­siai iš au­gin­to­jo.

„Su drau­gais ka­za­chai su­si­tin­ka ka­vi­nė­se, res­to­ra­nuo­se, jei esi pa­kvie­čia­mas į na­mus, tai reiš­kia ypa­tin­gą pa­gar­bą ir ro­do, kad san­ty­kiai ar­ti­mi“, – sa­ko L. Bur­nei­kie­nė.

Pa­si­gen­da juo­dos duo­nos

Lie­tu­viai džiau­gia­si, kad Almatoje ga­li­ma vis­ko nu­si­pirk­ti – iš­sky­rus juo­dą duo­ną ir varš­kės sū­rį.

Ka­za­chų duo­na la­bai pa­na­ši į mū­sų spur­gas, tik ne­sal­di. „Jie pri­sit­roš­ki­na kal­nus mė­sos ir val­go su spur­go­mis“, – apie ka­za­chų vir­tu­vės ypa­tu­mus kal­ba L.Bur­nei­kie­nė. Ten po­pu­lia­rūs į mū­sų ža­ga­rė­lius pa­na­šūs sal­du­my­nai. Mėgs­ta­mi džio­vin­ti vai­siai, me­dus, daž­niau­siai at­ve­ža­mi iš Ta­dži­kis­ta­no, Uz­be­kis­ta­no.

„Daž­niau­siai ge­ria ža­li­ą­ją ir juo­dą­ją ar­ba­tą, jos di­de­lis pa­si­rin­ki­mas, o su ka­va ki­taip, jos pa­siū­la daug ma­žes­nė. Ka­za­chai la­biau mėgs­ta tir­pią, ja vai­ši­na­ma net pra­ban­giuo­se biu­ruo­se“, – ste­bi­si lie­tu­viai.

Vai­siai ir dar­žo­vės pi­gios tik se­zo­no me­tu. Vis­kas, ką at­si­ve­ža, la­bai bran­gu, o vie­ti­nė ir ki­niš­ka pro­duk­ci­ja pi­gi, nors pas­ta­ro­ji nė­ra aukš­tai ver­ti­na­ma. Ka­za­chai mie­liau ren­ka­si uz­be­kis­ta­nie­tiš­ką. Kai­ną už­ke­lia di­de­lės trans­por­ta­vi­mo iš­lai­dos.

Dra­bu­žių per iš­par­da­vi­mus ga­li­ma nu­si­pirk­ti la­bai pi­giai, nes nuo­lai­dos bū­na iki 90 proc. Ga­na daž­nos 70 proc. ar­ba dvie­jų už vie­no kai­ną. „To­kius iš­par­da­vi­mus jiems ap­si­mo­ka reng­ti to­dėl, kad pre­kiau­ja pra­ėju­sio se­zo­no dra­bu­žiais. Vai­kų dra­bu­žiai pi­ges­ni nei Lie­tu­vo­je“, – pa­sa­ko­ja L. Bur­nei­kie­nė.

Pre­ky­bos cen­truo­se al­ko­ho­lio sky­riai mil­ži­niš­ki, pa­si­rin­ki­mas di­džiu­lis, nors gė­ri­mai bran­ges­ni nei mū­sų ša­ly­je. Tik jų ga­mi­na­mas kon­ja­kas ne­bran­gus.

„Ka­za­chų al­ko­ho­lio gė­ri­mo įpro­čiai ki­to­kie nei lie­tu­vių. Vai­šės bū­na ga­na il­gos, jie daug ben­drau­ja. Iš­ger­ti be tos­to – ne­va­lia“, – sa­ko di­plo­ma­tas.

Do­mi­si stu­di­jo­mis Lie­tu­vo­je

Ka­za­chų, ypač tur­tin­gų­jų, sie­kia­my­bė, kad vai­kai mo­ky­tų­si už­sie­ny­je. Ta­čiau ste­bi­ma ten­den­ci­ja, jog jau­ni­mas, iš­va­žia­vęs mo­ky­tis į ara­bų kraš­tus ar Ma­lai­zi­ją, grįž­ta la­bai stip­riai ra­di­ka­li­zuo­tas.

„To­kį jau­ni­mą ga­li­ma at­skir­ti vos pa­žvel­gus į ap­ran­gą – vai­ki­nai mū­vi trum­pas kel­nes ir bas­nir­čia įsi­spy­rę į san­da­lus, vi­si su už­leis­to­mis barz­de­lė­mis. Mer­gi­nos ap­si­mu­tu­ria­vu­sios ara­biš­ku sti­liu­mi.

Net ša­lies pre­zi­den­tas krei­pė­si į jau­ni­mą, pri­min­da­mas, kad to­kia ap­ran­ga ne­tu­ri nie­ko ben­dra su ka­za­chų pa­pro­čiais ir tra­di­ci­jo­mis. Vals­ty­bė la­bai ste­bi ir se­ka si­tu­a­ci­ją. Jei bū­tų įta­ri­mas, kad žmo­nės ver­buo­ja­mi im­tis te­ro­ris­ti­nių veiks­mų, ati­tin­ka­mai re­a­guo­tų. Su tuo stip­riai ko­vo­ja­ma“, – tei­gia po­nas Val­das.

Kazachai tei­rau­ja­si apie stu­di­jas Lie­tu­vos aukš­to­sio­se mo­kyk­lo­se. Do­mi­si lie­tu­vių po­žiū­riu į žmo­nes iš Azi­jos kraš­tų.

„Pa­aiš­ki­nu, jog Lie­tu­va šimt­me­čiais gra­žiai su­gy­ve­no su to­to­riais, Ru­si­jos sen­ti­kiai bė­go į Lie­tu­vą nuo per­se­kio­ji­mo, li­ko čia gy­ven­ti ir yra ger­bia­mi. Ta­čiau veiks­min­giau­sia, kai pa­tys at­vyks­ta į Lie­tu­vą ir įsi­ti­ki­na, jog nie­kas ne­dau­žo au­to­mo­bi­lių ru­siš­kais nu­me­riais, ne­trau­kia ke­lei­vių ir jų ne­mu­ša. Ge­riau­sia re­kla­ma yra iš lū­pų į lū­pas, pa­tik­rin­ta as­me­ni­ne pa­tir­ti­mi“, – įsi­ti­ki­nęs di­plo­ma­tas.

Esa­me iš­le­pin­ti

Anot L.Bur­nei­kie­nės, ka­za­chai at­ro­do šil­tes­ni žmo­nės nei mes. Jie lin­kę ma­žiau de­juo­ti. Net jei gy­ve­na skur­džiai, ne­si­skun­džia. Daž­niau­siai sten­gia­si si­tu­a­ci­ją pa­teik­ti ge­riau nei yra iš tik­rų­jų.

Me­di­kai pri­va­čio­se gy­dy­mo įstai­go­se ap­rū­pin­ti ge­ra apa­ra­tū­ra, gy­dy­to­jų kva­li­fi­ka­ci­ja pa­kan­ka­ma. Ta­čiau vals­ty­bi­nė­se įstai­go­se pa­si­tai­ko vis­ko, ne­tiks­liai nu­sta­ty­tų diag­no­zių ir ki­to­kių nesu­si­pra­ti­mų. La­bai po­pu­lia­rus gy­dy­mas an­ti­bio­ti­kais.

„Daug bė­dų ky­la dėl to, kad ka­za­chai į ge­rai ap­mo­ka­mus dar­bus sten­gia­si įdar­bin­ti gi­mi­nai­čius, ne­pai­sy­da­mi jų kom­pe­ten­ci­jos“, – pa­ste­bė­ji­mais da­li­ja­si L. Bur­nei­kie­nė. Aukš­tos kva­li­fi­ka­ci­jos gy­dy­to­jų trūks­ta, to­dėl ka­za­chai pa­si­ruo­šę jiems mo­kė­ti ge­rus pi­ni­gus.

V. Bur­nei­kos nuo­mo­ne, lie­tu­viai jau iš­le­pin­ti dau­gy­bės pa­to­gu­mų ir į ma­žiau­sius ne­sklan­du­mus žiū­ri kaip į di­džiu­lę bė­dą. Al­ma­to­je karš­tuo­ju se­zo­nu elek­tra mies­te ir kon­su­la­te kar­tais dings­ta per die­ną 10 kar­tų. Kar­tais dings­ta ne pus­va­lan­džiui, bet ke­lioms va­lan­doms ar net ke­lioms die­noms, nes spar­čiai au­gant mies­tui, į elek­trą in­ves­tuo­ja­ma ne­pa­kan­ka­mai. Šią pro­ble­mą kon­su­la­te iš­spren­džia ga­lin­gas ge­ne­ra­to­rius.

In­ter­ne­tas yra, bet jo grei­tis ne toks, kaip pas mus. „Sky­pe“ pro­gra­ma ga­li­ma ben­drau­ti su vi­su pa­sau­liu. Ta­čiau yra vie­tų, kur vi­siš­kai nė­ra ry­šio, nes ma­žai ap­gy­ven­din­to­se vie­to­vė­se ar ste­pė­se ne­ap­si­mo­ka sta­ty­ti siųs­tu­vų.

Ap­lan­ky­ti Ka­za­chi­ją ver­ta

Se­no­vi­nių mies­tų Ka­za­chi­jo­je nė­ra, be­veik vi­si mies­tai chruš­čio­viš­ko ti­po. Ta­čiau gam­ta nuo­sta­biai gra­ži. Ne­ap­rė­pia­mos ste­pių pla­tu­mos cen­tri­nė­je ša­lies da­ly­je virs­ta pus­dy­ku­me ar net dy­ku­ma piet­va­ka­riuo­se, o ar­tė­jant Tian Ša­nio kal­nų link, pie­tuo­se, ste­pė­se kur ne kur ža­liuo­ja me­džiai.

„Ką ver­tė­tų ap­lan­ky­ti? Gam­tos iš­skir­ti­nių vie­tų tik­rai yra. Ypač mums, ly­gu­mų gy­ven­to­jams. Tai kon­tras­tų ša­lis: yra kal­nų, ste­pių, upių, eže­rų, 150 ki­lo­met­rų il­gio kan­jo­nas, už­bu­rian­tis fan­tas­tiš­kais vaiz­dais. Erd­vės di­džiu­lės, vaiz­dai nuo­sta­būs. Yra eže­ras, ku­ris, 1914 me­tais įvy­kus že­mės dre­bė­ji­mui, ap­sė­mė miš­ką. Da­bar iš van­dens ky­šo tik nu­džiū­vu­sios me­džių vir­šū­nės, o po van­de­niu vi­sos ša­kos ža­lios. Kas­pi­jos jū­ros van­duo sma­rag­di­nis, skaid­rus, ga­li pa­ma­ty­ti plau­kio­jan­čias met­ri­nes žu­vis“, – pa­sa­ko­ja V. Bur­nei­ka.

L. Bur­nei­kie­nei la­bai pa­tin­ka ru­duo, ku­ris to­je ša­ly­je – tar­si va­sa­ros pra­tę­si­mas. Iki lap­kri­čio bū­na 20 laips­nių ši­lu­mos, o va­sa­rą ter­mo­met­ro stul­pe­lis pa­sie­kia 40 laips­nių karš­tį.

Lie­tu­vių įvaiz­dis ge­ras

Pa­sak di­plo­ma­to, kiek lie­tu­vių gy­ve­na Al­ma­to­je, tiks­liai pa­sa­ky­ti sun­ku. Jo pa­skai­čia­vi­mais, ben­druo­me­nę su­da­ro apie 100 tau­tie­čių: „Spren­džiu pa­gal tai, kiek žmo­nių lan­ko­si ren­gi­niuo­se. Tai dau­giau­sia ver­sli­nin­kai ar­ba aukš­tos kva­li­fi­ka­ci­jos spe­cia­lis­tai. Ki­tuo­se re­gio­nuo­se, apie Ka­ra­gan­dą, kur bu­vo iš­trem­ti lie­tu­viai, si­tu­a­ci­ja ki­to­kia, ten gy­ve­na trem­ti­niai ir jų pa­li­kuo­nys.“

Jo įsi­ti­ki­ni­mu, Ka­za­chi­jo­je ir Lie­tu­vos kaip ša­lies, ir lie­tu­vių kaip žmo­nių įvaiz­dis ge­ras, nors daž­nai esa­me ta­pa­ti­na­mi su lat­viais. Vy­res­nė kar­ta dau­giau ži­no apie Lie­tu­vą, jau­nes­nia­jai rei­kia aiš­kin­ti.

„Ka­za­chai į mus žiū­ri pa­lan­kiai. Mes juos ga­li­me su­pras­ti daug grei­čiau nei se­nų­jų Eu­ro­pos ša­lių ver­sli­nin­kai, nes esa­me iš­ėję iš to pa­ties so­vie­ti­nio la­ge­rio, be to, esa­me nu­ė­ję tam tik­rą ke­lią ir įgi­ję pa­tir­ties, ku­rią ga­li­me pri­tai­ky­ti kur­da­mi ver­slą Ka­za­chi­jo­je. O ni­šų ver­slui šio­je ša­ly­je tik­rai daug“, – kvie­čia Lie­tu­vos ver­sli­nin­kus ben­dra­dar­biau­ti su Ka­za­chi­ja V. Bur­nei­ka.