„Man žmonės dažnai sako, kad esu net fiziškai panaši į savo šunis“, – juokdamasi pokalbį pradeda Jurgita Keserauskienė, Ibicos šunų veislyno „Baltas vėjas“ įkūrėja. Nuosavame name gyvenanti moteris netrukus aprodo atskirą namelį, kurį pastatė ir įrengė jos vyras. Namas skirtas kalytėms, kurios ką tik atsiveda vadą. Tuo metu jos tampa labai sargios ir prie savo mažylių prileidžia tik žmones, tad atskira, rami erdvė joms sumažina stresą, suteikia reikiamo privatumo. Šių išskirtinės išvaizdos bei charakterio šunų pasaulyje užregistruota vos 5 tūkstančiai, palyginti su kitomis populiariomis veislėmis, šis skaičius labai mažas.
„Tik 1956 m. britai juos atrado ir oficialiai įteisino kaip veislę. Amerikiečiai irgi panašiu metu juos aptiko, tik jie juos veisė kitaip, tad dabar siekia, kad jų veisiami podengo šunys taptų atskira veisle. Ibicos šunys plačiau paplitę Ispanijoje. Jų paskirtis ilgą laiką buvo medžioti triušius be šeimininko, savarankiškai. Jie labai šoklūs, gyvena bandomis. Istoriškai manoma, kad jie kilę iš Egipto, nes yra išlikusių piešinių su panašios išvaizdos šunimis. Žinoma, tiksliai nusakyti jų kilmę sunku.“
Pirmą kartą Ibicos šunis pamatė viešėdama Ispanijoje. Tą kartą Jurgitą tiesiog pakerėjo šunų išvaizda ir tik įsigijusi pirmąjį šunį moteris suprato, kad nepriklausomas jų charakteris yra tikras iššūkis, su kuriuo bus nelengva susitvarkyti. Supratusi, kad savarankiškai Podenco Ibicenko šuns charakterio neperpras, ji pradėjo ieškoti specialistų pagalbos, kinologų, kurie turėtų žinių, kaip auklėti ir dresuoti ypač nepriklausomą šunį. Moters užsispyrimas perprasti veislę ir tam skirtos pastangos tapo priežastimi „Purina“ komandai pasidalinti jos istorija. Socialinio projekto „Gyvūnai – mūsų aistra“ tikslas – dalintis šunų augintojų patirtimi ir žiniomis, kurios kitiems padėtų atsakingai pasirinkti naują šeimos narį.
„Pradžioje negalėjau suprasti, kodėl šuo prie manęs neateina... Vėliau, įgavusi žinių ir patirties, su tuo susigyvenau. Pripratome visada uždaryti duris ir kiemo vartelius, nepaleisti nuo pavadžio parke ar miške. Jos labai daug kartų buvo pabėgusios, vos rasdavau, tai sukeldavo daug streso. Podenco Ibicenco bėga didžiuliu greičiu, jei tik turi bent mažiausią galimybę pasprukti užuodę pėdsakus. Po tokių patirčių išmokome visada stebėti, kad pasprukti galimybės šunys neturėtų.“
Jurgita pasakoja, kad kuo toliau, tuo labiau jai patinka savarankiškas šunų charakteris, aukštas jų intelektas. Ji juos vertina kaip žmones su skirtingais įpročiais, temperamentu.
„Šiuos šunis reikia auklėti, galima dresuoti, bet tam, kad jie idealiai vykdytų komandas, reikia labai daug kantrybės. Jų griežtumu neįveiksi. Man patinka, kad jie yra mano draugai, o ne tarnai. Man užtenka, kad jie žino pagrindines komandas, ir nereikia, kad jie taptų tikslūs. Toks požiūris į juos susiformavo per laiką, bėgant metams.“
Ibicos šunys nesunkiai prisitaiko prie šeimininko gyvenimo būdo. Vyresni šunys tampa ramesni, tad gali būti auginami bute. Kol šuniukai jauni, kaip ir visi šunys, gali prikrėsti išdaigų, bet užtikrinus jiems pakankamą fizinį ir protinį krūvį – problemų galima išvengti.
„Šie šunys nėra populiarūs. Gal dėl neįprastos išvaizdos? Šiemet Europoje oficialiai užregistruotos gal keturios vados – mums tai labai daug. Pastebiu, kad aplinkiniai vis ramiau reaguoja į neįprastą šunų išvaizdą, nebekreipia tiek daug dėmesio. Anksčiau tikrai išgirsdavome užgaulių replikų dėl šunų lieknumo.“
Ibicos šunys būna dviejų spalvų – baltos ir rudos. Bet kuri iš šių dviejų spalvų gali dominuoti, todėl kartais pasitaiko atvejų, kai sunku pasakyti, ar šuo yra rudas su baltomis dėmėmis, ar baltas su rudomis. Jurga juokaudama priduria, kad toks klausimas iškyla ir kalbant apie zebro kailio spalvą.
„Jie gali būti trumpaplaukiai arba šiurkščiaplaukiai. Su Ibicos šunimis reikia susidraugauti, tada jie dėl tavęs viską padarys.
Nereikia bandyti jų pavergti. Jų negali turėti, bet jie labai ištikimi. Taip pat būtina įsisąmoninti, kad šie šunys turi būti liekni, gana kaulėti. Istoriškai jie buvo neturtingų ispanų šunys, kuriuos šerdavo paprasčiausiu ėdalu. Jeigu žmogus sugalvoja augintinį „atšerti“, kad nesimatytų kaulai, dažniausiai šunims prasideda alergijos. Podengo reikia šerti paprastu, geros kokybės pašaru.“
Socialinio projekto „Purina“ komandai Jurgita pasakoja, kad jai labai svarbu, kaip jos išveisti šunys gyvena, ji bendrauja su naujais šeimininkais, domisi šuniuko raida, gyvenimo sąlygomis. Veisėja pasakoja, kad žmonės dažnai klysta manydami, jog Ibicos šunys labai aktyvūs, sportiški. Jiems būtina judėti, bet jų aktyvumas būna intensyvus trumpą laiką, tada jie bėgioja ratais, dūksta, o kiek vėliau nusiramina, pradeda uostinėti aplinką. Svarbu, kad šuo nebūtų visada tik namuose, jiems reikia praleisti laiko gamtoje, turėti galimybę uosti pėdsakus, vis naujus kvapus.
Užsakymo nr.: PT_75529497