Paskutinį kartą planetos pirmenybių auksą A. Pliadis fiksavo 2005 metais Helsinkyje, kuomet disko metikas Virgilijus Alekna, švystelėjo įrankį 70,71 m. Tame pačiame sektoriuje tik Londone auksinio dviejų centimetrų pranašumo užteko, kad Andrius Gudžius taip pat pasidabintų auksu.
Jau devyniuose pasaulio lengvosios atletikos čempionatuose įspūdingiausius, emocingiausius ir gražiausius epizodus „gaudęs“ A. Pliadis pradėjo nuo 1993 metų planetos pirmenybių Štutgarte.
„Pirmuose čempionatuose jaučiausi kaip į vandenį įmestas šuniukas. Dabar esu viską perpratęs, turiu daug kolegų draugų, esu kaip šeimos narys fotografų, kurių čia, Londone, apie 300“, – prisiminė jis.
„Lengvąją atletiką nėra lengva fotografuoti. Krepšinyje atsisėdi vienoje vietoje ir fantazuoti nereikia – visi herojai patys „ateina į kadrą“. Lengvojoje herojų reikia ieškoti po visą stadioną, nes rungčių daug“, – pasakojo vyras.
Su metais koja kojon žengė ir fotografavimo technika. Juostiniu fotoaparatu lietuvis paskutinį kartą naudojosi Helsinkyje 2005 metais. Vėliau perėjo prie skaitmeninės fotografijos, tačiau daugybę kadrų jis nelinkęs kaupti kietuosiuose diskuose.
„Kuo labiau čempionatas „sensta“, tuo mažiau nuotraukų iš jo reikia. Nebent koks sportininkas atsisveikina su sportu“, – juokėsi pats jaunystėje lengvąja atletika užsiiminėjęs ir į aukštį šokinėjęs fotografas.
Londone jis per dieną „nuspaudė“ apie 1000 kadrų. „Pavyzdžiui, A. Gudžiaus triumfui „nuspaudžiau“ apie 1800 kadrų, bet atrinkau viešinimui 55. Maratone atitinkamai „nuspaudžiau“ 1700 kadrų, o atrinkau tinkamų publikacijai 95“, – faktus žėrė kolega.
Paklaustas, ar turi savų favoritų lengvojoje atletikoje, A. Pliadis šyptelėjo: „Man patinka tokie atletai, su kuriais turiu kontaktą. Tokie, kurie mato mane, šypsosi, pozuoja, turi santykį su fotografu. Būna ir tokių, kurie praeina kaip pro stulpą. Nelendu sportininkams į akis, bet tas santykis reikalingas“.
DELFI skaitytojams pateikiame paties fotografo atrinktų gražiausių pasaulio lengvosios atletikos čempionato nuotraukų rinkinį.
