Kai menininkė Rora Blue uždavė vienintelį klausimą „Ką pasakytumėte pirmajam žmogui, kurį įsimylėjote?“, šie trys atsakymai buvo tarp 34 tūkst. kitų atsakymų. Jos gautos žinutės virto internetine instaliacija „The Unsent Project“, kuri auga toliau, rašo svetainė womenshealthmaz.com. Kodėl tęstinis intensyvumas?
„Tai vadinama pirmumu, – sakė kognityvinės psichologijos eskpertė Jennifer Talarico iš Lafayette koledžo Pensilvanijos Istono mieste. – Prisiminimai apie pirmąją patirtį būna ryškesni negu vėliau įvykę panašūs įvykiai“. Dalis žmonių negali atsikratyti „partnerio“ įspaudo ir pasiduoda pagundoms su juo žaisti ar net imtis veiksmų, kad po kurio laiko susigrąžintų partnerį. Womenshealthmag.com siūlo paskaityti, kaip gyventi su nuolatinėmis mintimis apie žmogų, kuris privertė jus pažinti laimingos ar nelaimingos meilės jausmą.
Neblėstantis įspūdis: 24 metų Alison
Prabėgus septyneriems metams nuo to tada, kai išsiskyrė su savo vidurinės mokyklos laikų vaikinu, ji vis dar naudoja jo pravardę ir gimimo datą savo interneto slaptažodžiams. „Aš jam padovanojau savo nekaltybę, – atskleidžia Alison. – Buvo Naujųjų metų išvakarės, fone šaudė fejerverkai. Nieko originalaus, bet nuostabu“.
Nepaisant to, kad seksas priverčia organizmą išskirti oksitocino ir dopamino antplūdį, pirmieji sekso partneriai taip pat atlieka itin svarbų vaidmenį formuojant mūsų tapatybę, teigia psichologijos mokslų daktarė Michelle Skeen, parašiusi knygą „Love Me, Don`t Leave Me“ („Mylėk mane, nepalik manęs“). „Būdama su juo, ji įgavo seksualinę savastį, ir jis buvo pirmasis asmuo, padėjęs jai išvysti šios naujos savasties atvaizdą“, – sakė ji.
Dabar Alison „laimingai gyvena su žmogumi, kuris yra tas Vienintelis“, bet vis dar pagalvoja apie pirmąją savo meilę ir slapta puoselėja svajones vieną dieną atsitiktinai jį sutikti ir išgerti su juo kavos.
„Jis mano širdyje paliko tokį stiprų įspūdį. Nors šimtą metų su juo nekalbėjau ir turbūt niekada nebepakalbėsiu, jaučiuosi taip, tarsi mane nuolat persekiotų jo įtaka“, – pasakojo Alison.
Ką patartų M. Skeen? Pirmiausia reikėtų pasikeisti slaptažodžius, kurie neleidžia pamiršti savo buvusiojo. „Kai nuolat žvalgomės į praeitį, ji daro įtaką dabarčiai“.
Tai patvirtina ir moksliniai tyrimai. Nauja Kanzaso universiteto apklausa, kurioje dalyvavo 7 tūkst. porų, atskleidė, kad kuo labiau žmonės toleravo savo partnerių bendravimą su buvusiomis meilėmis socialiniame tinkle „Facebook“, tuo labiau tai kenkė jų pačių santykiams – iš dalies dėl to, kad toks bendravimas sukuria „slidžią pagundos nuokalnę“ sudėtingu metu.
Kita problema, kurią kelia mintys apie buvusį vaikiną, yra ta, kad tokiu aveju labai lengva padailinti praeitį. „Kažką prisiminti nėra tas pats, kaip iš naujo paleisti vaizdo įrašą“, – sako J. Talarico. Tai veikiau yra rekonstrukcijos procesas. Pagrindiniai elementai lieka tie patys, bet kiekvieną kartą jie sustatomi šiek tiek skirtingai. Pavyzdžiui, bendra kelionė, kurią lydėjo tikri konfliktų momentai, prabėgus kuriam laikui gali atrodyti kaip vientisa romantiška aukštuma.
Nebaigtas reikalas: 30 metų Sandra
Amerikietei Sandrai buvo 18 metų, kai ji studijuodama Kembridže sutiko savo pirmąjį vaikiną. Tai buvo 22 metų britas. „Nuo to karto man atrodė, kad meilė ir turi tokia būti – kaip gamtos gaivalas, didesnė už mane pačią“, – prisimena ji. Kai ji grįžo į Jungtines Valstijas, vienerius metus jie palaikė santykius per atstumą.
„Mes planavome bendrą ateitį, pradedant butu, kuriame gyvensime, ir baigiant dukryte, kurios būtinai susilauksime ir kuriai duosime Chloe vardą“. Sandra liko priblokšta, kai visai prieš pat universiteto baigimą jos mylimasis nutraukė su ja santykius ir pareiškė, kad turi daugiau dėmesio skirti savo karjerai.
„Savaitėmis gulėjau lovoje, beveik nieko nevalgydama ir nemiegodama, – teigė ji. – Įkritau į gilų pasibjaurėjimo savimi šulinį – vienintelė logiška išvada atrodė ta, kad esu tokia baisi, jog nė vienas vyras nenori su manimi būti“.
Sandros sielvarto intensyvumas iš tikrųjų turėjo neurologines priežastis, sako antropologė ir Kinsey instituto Indianos universitete mokslinė bendradarbė Helen Fisher. Ji funkcinio magnetinio rezonanso aparatu tyrinėjo žmonių, kuriuos paliko partneriai, smegenis ir nustatė, kad tuo metu, kai jie galvoja apie savo buvusią meilę, jų galvose įvyksta „smegenų sprogimas“, kuris paliečia sritis, susijusias su valgymo priepuoliais, priklausomybėmis ir fiziniu skausmu. Tokia cheminė audra gali kelti neužbaigto reikalo jausmą, net jei yra prabėgę – kaip Sandros atveju – jau dešimt metų.
„Nuo to karto turėjau daugybę aistringų romanų, bet niekada nesijutau tokia užvaldyta meilės“, – sakė ji. Gali būti, kad to jausmo ji daugiau ir nebepatirs, pažymi M. Skeen. „Kai esame jaunesni, būname kur kas emocingesni. Gali būti, kad dar nesudegėme“, – teigė ji.
Taigi mes atsiduodame santykiams visu greičiu, bet pasitelkę labai mažai savisaugos. Sandra vis dar retkarčiais svajoja apie jį ir mąsto, ar susitikimas su juo galėtų išsklaidyti šį prakeiksmą. Tačiau Sandrą, M. Skeen teigimu, persekioja „ne pati mylimojo netektis, bet vidiniai jos pačios skausmo, jaunosios „aš“ prisiminimai“.
M. Skeen sako, kad Sandrai reikėtų geros gailesčio sau dozės. „Jos trisdešimtmetė savastis teisia tą 18 metų merginą, kuria ji kadaise buvo. Patarčiau jai parašyti laišką tai jaunajai merginai ir pareikšti: „Žiūrėk, tau buvo tik 18 metų. Tu negalėjai žinoti visų atsakymų, todėl netalžyk savęs“.
Dar vienas bandymas: 51 metų Lori ir 53 metų Johnas
Mokykloje, būdami 15 ir 17 metų, jie nekaltai draugavo: jokio sekso, tik daugybė laiko kartu. Tuomet jos šeima persikėlė gyventi į kitą vietą ir, nepaisant meilės laiškų bei skambučių telefonu, galiausiai prarado ryšį. Tačiau jie abu vienas kito nepamiršo, nors ir susituokė su kitais žmonėmis. „Daugybę kartų galvojau apie Johną, – teigė Lori. – Norėjau, kad mano vyras būtų kaip Johnas, kuris man buvo tapęs idealaus vyro ir sutuoktinio įsikūnijimu“.
Šie ilgalaikiai prisiminimai neapleidžia mūsų dėl „prisiminimų smūgio“, sako J. Talarico. Žmogus linksta prisiminti geriausius gyvenimo momentus, kurie įvyko nuo 15 iki 30 metų, nes šiuo laikotarpiu įvyksta didžioji dauguma mūsų pirmųjų potyrių. Kai žlugo nesėkminga Lori santuoka, internete ji sugebėjo susirasti Johną ir sužinojo, kad jis taip pat yra išsiskyręs. Tą naktį jie kalbėjosi telefonu ir po to kiekvieną dieną palaikydavo ryšį per „Skype“. Po pusantrų metų jie susižadėjo. „Jaučiau postūmį rasti meilę, kurią jau pažinojau anksčiau“, – sakė Lori.
Ar jų santuoka bus laiminga? Dvi aplinkybės gali pagerinti sėkmės šansus, sako mokslų daktarė Nancy Kalish, parašiusi knygą „Lost & Found Lovers“ („Prarasti ir atrasti mylimieji“). Lori ir Johnas vienas kitam tinka: jie susipažino, būdami 22 metų ar net jaunesni, ir išsiskyrė dėl tokių „aplinkos veiksnių“ kaip gyvenamosios vietos pasikeitimas, o ne esminių nesutarimų. N. Kalish 20 metų trunkantys tyrinėjimai rodo, kad trys ketvirtadaliai savo santykius atnaujinančių porų lieka ilgam laikui, jei abu partneriai antrojo šanso metu būna vieniši. „Daugybė žmonių, atnaujinusių savo santykius su buvusiu partneriu, tvirtina, kad jų „prarasta meilė“ buvo tapusi „visų kitų partnerių standartu“, – teigė ji. – Tai nėra paprasčiausia nostalgija, seksas ar nebaigtas reikalas. Tai yra tikra meilė“.
