Iš pradžių norėčiau papasakoti šiek tiek daugiau apie festivalį. Kostrzyno mieste prie Vokietijos sienos kasmet vyksta didžiausias Europoje ir vienas didžiausių pasaulyje muzikos renginių. Įėjimas nemokamas, praktiškai jokios kontrolės įeinant į teritoriją, o dalyvių retai kada būna mažiau nei 200 tūkst. Kiekvienais metais groja užsienio ir vietinės Lenkijos muzikos žvaigždės.
Tiesa, galbūt pradėkime nuo to, kad mano geras draugas ir buvęs bendraklasis Karolis pasiūlė nuvažiuoti būtent į šį festivalį – sugriauti arba patvirtinti galvoje esančius mitus. Sako, čia bus gerų merginų, o viską vainikuos meilė, linksmybės ir taika. Svarbu žinoti, kad festivalis turi blogą reputaciją tarp konservatyvių lenkų. Dažnai spaudoje akcentuojama, kad tai narkomanų ir girtuoklių susirinkimas, o ne tikras muzikos renginys.
Ką gi, pasiėmiau kelias dienas atostogų (pats šiuo metu dirbu Varšuvoje, finansų maklerio kompanijoje), o kolega atvažiavo autobusu iš Vilniaus. Susitarėme, kad vieną dieną praleisime Poznanės mieste (Vilniaus dydžio miestas tarp Varšuvos ir Kostrzyno).
Mūsų kelionių „tradicija“ – išgerti bent po viena degtinės stikliuką tinkliniame bare „Pijalnia wódki“ (liet. – „Degtinės girdykla“). Šioje vietoje galima užsisakyti alkoholio už tą pačią kainą – 4.5 zloto (kiek daugiau nei vienas euras). Galima užsisakyti pilstomo alaus, vyno taurę, baltos degtinės (taip skaidrią degtinę vadina lenkai) arba stikliuką (tam tikro skonio degtinė su priedais, kaip mini kokteilis).
Užeiname į vidų – o ten gal kokie 50 žmonių. Ekrane prie baro žybsi dainos tekstas, visi žino lenkų roko šlagerį ir dainuoja: „Galva man skauda ir miegoti negaliu/ Nors aplinkui visi jau užmigo/ Negaliu aš gulėti, bet ir keltis negaliu/ Tai paskutinė naktelė čia.“
Mes ramiai atsisėdame prie baro, išgeriame vieną, kitą ir trečią stikliuką, o į vidų toliau plūsta kiti besišypsantys žmonės. Mums gera. Keičiame vietą, dar keli stikliukai, po trečio karto jaučiame, kad jei užsisėdėsime, tuomet mus išnes kojomis į priekį. Sakau barmenui: „Kolega, kur aš galiu pašokti?“, jis atsako: „Ketvirtadieniais tik „Cuba Libre“.
Greitai susirandame klubą, kur groja puiki latino muzika, pašokdiname merginas. Draugui sekasi geriau – jis daugkkartinis liaudies ir pramoginių šokių festivalių dalyvis. Kas geriausia – vis dar laisvas.
Vos spėjame išeiti į pagrindinę miesto aikštę, prie mūsų prieina mergina su skėčiu. Jei jums kada nors teks vakarais vaikščioti didžiųjų Lenkijos miestų gatvėmis, žinokite – gražios merginos su geltonais ar spalvotais skėčiais bandys jus nemokamai įvilioti į striptizo klubą. Kas man jaunam – užeiname. Viduje iš karto prisistato šiek tiek stamboka padavėja „ryžais“ plaukais – tokios lenkiškai vadinamos burdelmama (viešnamio mamytė). Žinoma, pasiūlo išgerti alaus – sutinkame, nors kaina už butelį 25 zlotai (beveik 6 eurai). Sėdime, prie mūsų prisijungia merginos. Viena pasideda kojas man šlaunų, kita apsikabina. Dar kelios minutės ir vel prisistatys padavėja, tada jau su 6 eurais nieko nepešime... Tariu merginoms: „Padarysite man paslaugą? Eikit, atsukit kondicionierių, nes čia labai karšta“. Merginos dingsta, su kolega Karoliu susižvalgome ir dingstame patys iš tos landynės, uff.
Kitą dieną išsimiegoję nuėjome į blynelių restoraną „Manekin“. Tai populiarus lenkiškas restoranų tinklas, kur daugiausia galima valgyti tik įvairius blynelius – sūrius, saldžius, vegetariškus ar užkeptus (primena lazaniją). Pasiimu burito formos blyną, draugas su daržovėmis. Porcijos didelės, kaina nedidele (abudu sumokėjome 9 eurus be arbatpinigių). 5 laukiniai koldūnai iš 5.
11-ą susirenkame savo manatkės ir dumiame į traukinį. Po kelių valandų jau vietoje, tik gaila paaiškėja, kad mūsų festivalis yra nutolęs nuo miesto apie 3 km. Važiuojame autobusu, atvažiavę supratome, kad pamiršome alų. Prie barų eilės nežmoniškos, grįžtame atgal.
Ko Lietuvai trūksta, tai „Tesco“ – pigūs traškučiai, angliškas alus ir dideles pakuotės. Daug geriau nei LIDL. Paminėsite mano žodį.
Apsipirkę grįžtame į palapinių miestelį, bet susidūrėme su problema. Nėra vietos, kur pasistatyti palapinę. Paėję gerą kilometrą – randame vietą. Prie mūsų iš karto pristato toks tipinis baikeris. Odinė striukė, tatuiruotės ir alaus pilvas. Klausiu, ar galime čia įsitaisyti ir jau tikiuosi neigiamo atsakymo, bet mano nuostabai Spiritas (taip jis save pristatė) pasakė, kad dabar mes visi esame draugai. Mes su juo bei kaimyninės palapinės gyventojai ar bet koks kitas festivalio dalyvis. Tai nuteikė labai pozityviai.
Pamiršau pasakyti, kad į toki gyvo garso festivalį gamtoje važiuoju pirmą kartą. Mėgstu gerus viešbučius, didelius baseinus, skanų maistą, o čia radau visiškai kita vaizdelį. Einant į koncertą po kojomis voliojasi arba alaus buteliai, arba smigę festivalio dalyviai, prie dušų bei tualetų pusvalandžio ilgio eilės.
Visą dieną vaikščiojant su palapine bei kuprine, spėjau tik apsukti vieną ratelį aplink sceną ir grįžau į palapinę. Tikėjausi atsipūsti 10 minučių. Atsikėliau po 4 valandų, o mano kolega kaip tik buvo grįžęs iš grupės Lemon koncerto. Sakau, Karoli, lendam į lauką, aš noriu tūsinti. Viskas baigėsi tuo, kad grįžome 5 ryto, ir net nebuvo svarbu, jog aš pamiršau tiek miegmaišį, tiek bent jau šiltesnį apdarą.
Kitą dieną atsikėliau 7 ryto, jokių eilių prie alaus, galvoju – pusryčiams tiks. Koncertai turėjo prasidėti 15:30, todėl turėjau daug laiko išnaršyti teritoriją. Pasikroviau telefoną ir apsipirkau specialiai festivaliui pastatytoje LIDL parduotuvėje.
Po to, kai atsikėlė Karolis, pradėjome skambinti savo draugams iš kitų miestų. Mano draugė iš sostinės buvo kažkur arti, todėl vėl susitikome prie LIDL. Šiuo atveju, kad įeitume į parduotuvę reikėjo laukti daugiau nei 40 minučių. Vėliau – koncertai.
Pirma grupė, kurią norėčiau rekomenduoti, yra „Nothing but Thieves“. Įrašykite į „Youtube“ gabalą „Trip Switch“. Toks sunkesnis indie rock iš Anglijos, kažkuo primenantis Muse ir Hurts mišinį.
Toliau kelios lenkiškos grupės, kurių neminesiu, nes ir taip neklausysite. Tada supratome, kad reikia įjungti sunkiąją artileriją. Lenkijoje, kaip ir daugumoje centrinės Europos šalių, galima legaliai gaminti naminukę bei įvairius užpilus ar trauktines. Aišku, su savimi pasiėmiau gerą litrą ąžuolo aromato naminio pilstuko. Taip ant krūtinės ir užsirašiau: „Vaišinu namine“
Savaime aišku, kad greitai pasijutau kaip Mozė vedantis žydus per dykumą. Visi norėjo paragauti mano gėralo. Taip spėjome sulošti lenkų alkoholinį žaidimą – Flankus. Per vidurį reikia pastatyti butelį alaus, o šonuose stovi komandos dalyviai. Paeiliui reikia mesti kamuoliuką – jei nuverčiame vidurini butelį, geria visa mūsų komanda. Tuo pačiu priešininkas turi kuo greičiau pribėgti prie apversto butelio ir jį pastatyti. Po pastatymo sakoma „Stop!“ ir kita komandą baigia gerti alų. Laimi komanda, pirmoji išgėrusi savo butelio turinį.
Tiesa, kaip mes gėrėme naminę jau nelabai pamenu – atmintį man šiek tiek grąžino nuotraukos ir filmukai, esantys telefone. Atsibudau 4 val. nakties, pažadinau kolegą ir susiskambinęs su drauge iš Varšuvos, kartu keliavome į traukinių stotį. Ten atsitiko paskutinis nemalonumas. Atvažiavo traukinys – tačiau vietų jame tik 500, o važiuojančių į Varšuvą – 5000. Pražiopsojome pirmą traukinį, tačiau į antrą, pasistumdę alkūnėmis, spėjome. Geriausia, kad spėjome iš toli numesti savo kuprines ant sėdimų vietų, kai kiti turėjo tenkintis grindimis. 9 valandos kelio – ir aš jau namie.
Ar kartočiau? Jei paimčiau 2 litrus naminės – kodėl gi ne, kitu atveju– lieku prie savo jacuzzi vonios ir aukščiausio lygio pusryčių.
DELFI už šio rašinio turinį neatsako, nes tai yra subjektyvi skaitytojo nuomonė!
Atosotogų metas kaip reikiant įpusėjo, todėl DELFI skelbia įdomiausių atostogų istorijų konkursą.
Galbūt jau atostogavote ir galite papasakoti, ar kokybė jus nustebino? Kiek įprastai skiriate atostogoms ir kaip ši suma pastaruoju metu keitėsi? Kur, jūsų manymu, verčiausia atostogauti? Kurių vietų dėl kainų patartumėte vengti – gal atostogavote ten, kur poilsis nebuvo vertas sumokėtų pinigų? Padėkite nekartoti jūsų klaidų kitiems!
Jūsų minčių ir nuotraukų laukiame el. paštu pilieciai@delfi.lt su prierašu „Atostogos“. Vienam Jūsų padovanosime puikią knygą, kuri tikrai įkvėps keliauti – Umberto Eco „Pape Satàn aleppe“ straipsnių rinkinys.
Konkurso taisyklės:
1. Konkursas vyksta iki rugpjūčio 30 d. – iki šios dienos galima siųsti tekstus, kurie portale gali būti publikuojami ir vėliau;
2. Dalyvauti žaidime gali visi. UAB „Delfi“ darbuotojai žaidime dalyvauti negali;
3. Nugalėtojai/-os renkami/-os redakcijos ir bus skelbiami rugpjūčio 31 d. iš visų dalyvavusių žaidime. Nugalėtojas ar nugalėtoja bus skelbiamas konkursiniame tekste ir jam/jai pranešama asmeniškai žaidime nurodytu el. paštu.;
4. Konkurso prizas – vienam skaitytojui padovanosime Umberto Eco „Pape Satàn aleppe“ ;
5. Konkurso dalyvis sutinka su šiomis Taisyklėmis ir pareiškia, kad jis/ji pateikia savo duomenis DELFI savo noru ir sutinka, kad jo/jos pateikti duomenys, būtų saugomi delfi.lt duomenų bazėje 3 savaites. Konkurso dalyvis pateikia savo duomenis delfi.lt tam, kad tretieji asmenys (šiuo konkrečiu atveju konkurso prizo steigėjas) galėtų prie šių duomenų prieiti, juos peržiūrėti ir kopijuoti, norėdamas susisiekti su konkurso dalyviais.