Prasidėjus Antrajam pasauliniam karui, dvidešimtmetis škotas Alistairis Urquhartas buvo pašauktas į kariuomenę ir su Gordono kalniečių pulku išsiųstas į tuometinę Jungtinės Karalystės koloniją Singapūrą. Japonams užpuolus koloniją, 1942 m. jis kartu su 120 000 kitų karių pateko į japonų nelaisvę ir netrukus perpildytais krovininiais vagonais išvežtas į Birmą (dab. Mianmaras). Ten, kartu su su kitais belaisviais, jaunuolis buvo priverstas tiesti pražūtingąjį Mirties geležinkelį ir tiltą per Kvė upę. Dirbdami vergiškomis sąlygomis, čia mirė daugiau nei 100 tūkst. žmonių...
Ištvėręs kankinimus, alinantį badą ir cholerą, visiškai išsekęs Alistairis po kelių mėnesių buvo išsiųstas į kitą belaisvių stovyklą Japonijoje vienu iš „pragaro laivų“. Taip buvo vadinamas liūdnai pagarsėjęs kelių dešimčių surūdijusių griuvenų japonų laivynas, skirtas gabenti atsargas ir belaisvius į tolimiausius užkampius. Alistairiui nebuvo lemta pasiekti kelionės tikslo, nes į laivą pataikė amerikiečių torpeda. Dauguma plukdytų karo belaisvių, ištvėrusių vergovę ir badą prie Mirties geležinkelio, žuvo. Tačiau Alistairiui pavyko išsigelbėti – jis penkias dienas vienui vienas plūduriavo ryklių knibždančioje Pietų Kinijos jūroje, kol jį rado banginių medžiotojai. Išgelbėtas jis galiausiai vis tiek buvo išvežtas į Japoniją ir priverstas sunkiai dirbti šachtoje prie pat Nagasakio. Po dviejų mėnesių amerikiečiai ant šio miesto numetė atominę bombą…
„Užmirštas kalnietis“ – tai jautri paprasto į karą pašaukto jaunuolio išgyvenimo istorija. Patekęs į nelaisvę Alistairis ištvėrė daugybę išbandymų ir net tris kartus atsidūrė visai arti mirties. Šios knygos autoriui pavyko išsigelbėti, tačiau dauguma jo draugų, karo belaisvių, žuvo...
DELFI siūlo skaityti šios knygos ištrauką.
***
1944 m. rugsėjo 4 d. 900 britų karo belaisvių buvo suvaryti trapu į 10 000 tonų krovininį laivą Kachidoki Maru, kuris anksčiau buvo vadinamas President Harrison, ir buvo pagrobtas iš amerikiečių. Japonai lazdomis suvarė mus lyg galvijus į šio laivo triumus. Jiems nuolat atrodė, kad mes judame per lėtai. Šiame buvusiame keleiviniame laineryje buvo du triumai – abu, žinoma, nepritaikyti žmonėms, – tačiau japonai norėjo sugrūsti po 450 belaisvių į kiekvieną iš jų. Vyrai apačioje šaukė, maldavo japonų negrūsti daugiau žmonių. Bet kuo garsiau jie šaukė, tuo labiau tūžo sargybiniai, o mes keliavome į pragaro gelmes.
Jokia iš anksčiau patirtų kančių neparengė manęs niekam panašaus, ir netgi šiandien sunkiai randu žodžių, kuriais galėčiau apibūdinti negandas Kachidoki Maru. Nusileidęs į triumą, neturėjau vietos atsisėsti. Jos vos užteko stovėti, belaisvių čia buvo prikimšta lyg silkių statinėje, be jokių tualetų. Daugelis sirgo dizenterija, maliarija, beriberiu ir kitomis atogrąžų ligomis. Prikišę pilną triumą belaisvių, japonai uždarė liukus ir panardino mus į visišką bauginančią tamsą. Tą akimirką kilo baisus triukšmas, nes daugumą apėmė klaustrofobija ir panika. Daugelį apniko mirties baimė ir jie ėmė šaukti, rėkti. Tačiau mane užliejo netikėta ramybė. Jaučiausi susitaikęs su padėtimi, tiesiog galvojau: „Štai ir viskas“. Maniau, kad mes iš triumo neišlipsime gyvi, kad aš niekada nebegrįšiu namo. Jaučiausi nugalėtas ir susitaikiau, kad tai jau pabaiga. Mąsčiau, kad jie tikriausiai nuplukdys mus į atvirą jūrą ir paskandins kartu su laivu. Mūsų užpuolikai tikrai galėjo taip padaryti. Buvau patyręs anksčiau, kad jie gali bet ką.
Tada mes nieko nežinojome apie laivus, kurie Antrojo pasaulinio karo metraščiuose buvo praminti „pragaro laivais“ – liūdnai pagarsėjusį kelių dešimčių surūdijusių griuvenų laivyną, kuris gabeno atsargas ir belaisvius į atokiausius užkampius. Tuose laivuose vyko šiurpiausi dalykai, apie kokius tik žinoma šiame kare: iš troškulio sveiką nuovoką praradę vyrai žudydavo bendrakeleivius ir gerdavo jų kraują. O mėginančius pabėgti nuo minios išprotėjusių belaisvių pakirsdavo išėjimus iš triumų saugančių japonų kulkos. Kai kurios kelionės trukdavo ištisas savaites, ir jas išgyvendavo tik saujelė belaisvių. Vyrai gėrė savo šlapimą. Sergančius belaisvius kiti mirtinai sutrypdavo arba uždusindavo. Sveikieji žudė netekusius proto, su baime laukdami, kada patys išprotės. Pasitaikydavo kanibalizmo ir vampyrizmo atvejų, net japonų medikai liko šokiruoti to, ką išvydo, kai triumų liukai pagaliau buvo atidaryti. Laive Oryoku Maru išprotėję belaisviai žudė bendrakeleivius ir gėrė jų kraują, todėl iš 1619 juo gabentų belaisvių gyvų liko tik 271. Tipišku galima pavadinti vienos grupės olandų belaisvių atvejį: iš 1500 iš Javos į Rangūną gabenamų žmonių, 200 mirė, o 450, atvykę į Birmą, negalėjo paeiti. Iš 59 „pragaro laivų“ 19 paskandino sąjungininkių povandeniniai laivai ir aviacija, iš viso per tas kankinančias keliones į darbo stovyklas Japonijoje ir Taivane žuvo 22 000 belaisvių.
Sukišti į tvankius laivo triumus, kankinomės 36 valandas, kol išplaukėme. Japonai rinko HI-72 – maždaug dvylikos laivų, taip pat prikimštų, vilkstinę kelionei į Japoniją. Tada mes to nežinojome, bet mūsų vilkstinėje plaukė dar vienas „pragaro laivas“ Rakuyo Maru, kuris gabeno apie 1317 britų ir australų belaisvių.
Karštis triumuose buvo neapsakomas. Kuo ilgiau japonai neatidarė liukų, tuo karščiau darėsi. Dėl daugybės žmonių triume temperatūra greitai perkopė 40 laipsnių karščio. Dėl to staiga netekome daug kūno skysčių, dehidratacija tapo didele bėda. Kaip ir pilvo spazmai. Nuolat kentėjau nuo dizenterijos ir dehidratacijos. Per tuos trejus su puse metų nė karto normaliai nesituštinau.
Niekada nemaniau, kad kas nors galėtų prilygti darbo prie geležinkelio siaubui. Tačiau tūnoti uždarytiems laivo triume buvo baisiau. Vergaudamas prie geležinkelio, bent jau galėjai judėti. Ir turėjai į valias gryno oro.
Oras į triumą pro kažkokias angas vis dėlto greičiausiai patekdavo, nes kitaip visi būtume uždusę, nors kai kuriems kartu plaukiantiems žmonėms taip ir nutiko. Atrodė, kad kvėpuojame paskutinius oro likučius. Kai laivas pradėjo plaukti, po keleto valandų supratau, kad gali atsitikti bet kas. Galimas daiktas, japonai tyčia mus nuskandins, nes jau buvo taip padarę kitiems belaisviams.
Tada mane netikėtai pervėrė kita baisi mintis. Povandeniniai laivai. Kachidoki Maru nebuvo pažymėtas Raudonojo Kryžiaus ženklais. Vėliau sužinojau, kad nė vienas iš „pragaro laivų“ neturėjo ženklų, rodančių, kad gabena karo belaisvius, kaip to reikalavo Ženevos konvencija. Raudonais kryžiais buvo paženklinti japonų amuniciją gabenantys transportiniai laivai. Mano būgštavimai, kad be šių ženklų tapsime saviškių taikiniu, visiškai pasitvirtino.
Kai rugsėjo 6 d. pagaliau išplaukėme iš Singapūro uosto, JAV karinio jūrų laivyno pareigūnai klausėsi japonų radijo pranešimų ir perėmė su mūsų konvojumi bei jo kursu susijusius pranešimus. Rugsėjo 9 d. trims JAV povandeniniams laivams buvo įsakyta rengtis operacijai. Po dviejų dienų, rugsėjo 11-osios naktį, jūrų kelyje, amerikiečių įgulų pramintame „Konvojaus koledžu“, JAV povandeninis laivas Growler iškilo į paviršių Pietų Kinijos jūroje, į pietus nuo Hainano salos. Vos šio laivo įgula apsižvalgė, horizonte stebėdama besiniaukstantį dangų, grasinantį artėjančiu lietumi, iš gelmių iškilo kito JAV povandeninio laivo Sealion pirmagalys, tada laivas prisigretino prie Growler. Po pusantros valandos prie šios draugijos prisijungė ir Pampanito – dar vienas JAV laivas. Taip buvo suformuota „vilkų gauja“. Šiuos povandeninius laivus vieną nuo kito skyrė vos šimtas metrų, kapitonai netgi galėjo pašaukti vienas kitą ir pasidalyti būsimo puolimo detalėmis. Tada jie palinkėjo vienas kitam sėkmingos medžioklės, ir laivai paniro, atsiskyrė vienas nuo kito, nes kiekvienas turėjo užimti savo poziciją siaurame vandens ruože.
Tuo metu Kachidoki Maru triume belaisviai kankinosi toliau. Šioje paskutinėje kelionėje mus nuolat lydėjo kurtinantis triukšmas, siaubinga pulsuojančių variklių, žmonių dejonių, kosulio ir pavienių panikos apimtų nelaimėlių riksmų kakofonija. Kraują stingdantys sveiką nuovoką praradusių, išprotėjusių vyrų klyksmai liaudavosi netikėtai ir staiga. Nesu tikras, kas jiems nutikdavo, bet numanau…
Triume buvau įstrigęs vienoje vietoje, negalėjau nė pajudėti. Niekas negalėjo. Vietos buvo taip maža, kad nei atsisėsti, atsigulti, net atsitūpti. Na, atsigulti net ir nesinorėjo. Tai buvo tarsi žmonių sąvartynas, todėl kiekvieną akimirką galėjai būti sutryptas. Saugojai savo vietą, grūmeisi, nes tai buvo kova dėl gyvybės. Tiesiogine prasme. Laikeisi, stengdamasis išlikti stiprus, gynei savo erdvę alkūnėmis, kumščiais. Bet kokiomis priemonėmis. Tada kiekvienas kovojo už save. Kiekvienas turėjo išspręsti savo vidines problemas, išgelbėti sau gyvybę. Mane supo nepažįstami žmonės, visi jie buvo britai, bet nė vieno iš jų nepažinojau. Iš išorės mus pasiekė vienintelis garsas – nuolatinis laivo variklių pulsavimas, laivui pamažu šliaužiant į priekį. Jausmas iš tiesų buvo toks, lyg šliaužtume. Tačiau triukšmas viduje garsėjo, nes vis daugiau žmonių, apimti panikos arba iš skausmo imdavo šaukti.
Triume tvyrojo neapsakoma smarvė, šleikštulį keliantis dvokas. Viską nustelbianti išmatų, šlapimo, vėmalų, prakaito, šlapiuojančių opų, pūvančio kūno kvapų maišalynė. Grynas oras tiesiog negalėjo patekti. Net kai japonai pagaliau atidarė liukus, tai mažai padėjo, vis tiek kvėpavome pridvisusiu triumo oru.
Po šešių dienų nuo kelionės pradžios nebežinojau, kiek dar pavyks išsilaikyti. Tada tolumoje pasigirdo prislopintas sprogimas. Įplaukėme į amerikiečių povandeninių laivų paspęstus spąstus, skirtus paskandinti kuo daugiau laivų, kurie, kaip amerikiečiai manė, gabeno naftą ir kaučiuką japonų kariuomenei. Antrą valandą nakties JAV povandeninis laivas Growler pirmas iššovė į japonų konvojų, ir mūsų palyda pakriko. Tada, atlikęs vieną drąsiausių manevrų Jungtinių Valstijų laivyno istorijoje, Growler susirėmė su japonų eskadriniu minininku Shikinami pirmagaliais. Tuo metu maždaug 1000 metrų atstumu laivo vadas Ouklis paleido tris torpedas į Shikinami. Minininkas paskendo vos už 200 metrų nuo Growler. Ouklis pataikė į dar du laivus, paskui atsitraukė ketindamas persiginkluoti.
Tada į kovą stojo Pampanito ir Sealion. Pampanito vadas kapitonas leitenantas Polas Samersas buvo ką tik užėmęs tobulą poziciją, pasirengęs atakuoti pakrikusį konvojų, kai jo laivą netikėtai sudrebino keli dideli sprogimai. Į vakarus nuo Samerso esantis Sealion iššovė dvi salves po tris torpedas į desperatiškai zigzagais mėginančią sprukti japonų vilkstinę, ir jam neregėtai pasisekė. Trys torpedos pataikė į didžiulį naftą gabenantį tanklaivį, kuris sprogo ir užsiliepsnojo, nušvietė jūrą aplink lyg milžiniškas deglas. Nevaldomas degantis tanklaivis atsitrenkė į Kachidoki Maru. Mums stebėtinai pasisekė išvengti rimto susidūrimo – tanklaivis tik baisingai žviegdamas nubraukė mūsų korpuso šoną. Kai Kachidoki Maru dramatiškai pasviro į šoną, triumuose kilo chaosas, apimti siaubo vyrai pradėjo šaukti ir maldauti išleisti į denį. Tai buvo siaubinga, manėme, kad bet kurią akimirką pataikys torpeda, ir mes nuskęsime lyg žiurkės tuose dvokiančiuose triumuose. Visų akys buvo įbestos į siauras ant denio vedančias kopėčias, neįsivaizdavome, kaip, po velnių, mes iš čia ištrūksime.
Tačiau degantis tanklaivis apšvietė kitą taikinį, Rakuyo Maru. Vargšai jo triumuose esantys belaisviai suprato, kas vyksta, ir nusiteikė tam, kas neišvengiama. 5 val. 25 min. kapitonas leitenantas Ilajas Raikas stabilizavo Sealion, šiuolaikišką povandeninį laivą, pradėjusį plaukioti vos prieš šešis mėnesius, ir periskopu nustatė Rakuyo Maru tikslią buvimo vietą. Šis trisdešimt vienerių metų kapitonas kruopščiai nusitaikė į 9500 tonų laivą, kurio siluetą nakties danguje apšvietė degantis tanklaivis. Jis negalėjo nepataikyti. Kiek anksčiau šiąnakt jis šovė, mėgindamas pridengti Growler, ir nepataikė, todėl buvo priverstas bėgti nuo japonų palydos. Be to, jis turėjo ir asmeninių sąskaitų – karo pradžioje pirmąjį JAV povandeninį laivą Sealion prie Filipinų paskandino japonų bombonešiai. Tada Raikas neteko keturių įgulos narių. Dabar jis nepadarys klaidos. Įsakydamas iššauti tris torpedas dešimties sekundžių intervalais, šis jaunas niujorkietis nė nenujautė, kokias skerdynes tuoj pradės. Visos trys torpedos pataikė į Rakuyo Maru. Pirmoji – į variklių skyrių, antroji – į korpuso vidurį, o trečioji – į 145 metrų ilgio laivo pirmagalį. Stebėtina, kad nuo sprogimų nežuvo nė vienas iš 1317 juo gabenamų belaisvių. Laivas pakrypo, japonų sargybiniai ir jūreiviai nedelsdami spruko iš skęstančio laivo dešimčia iš dvylikos gelbėjimo valčių, paliko belaisvius, kuriems teko paskubomis darytis laikinus plaustus ir gelbėtis pasigriebus truputėlį maisto ir vandens, kiek tik pavyko rasti.
Katastrofiška – 1159 vyrai, išgyvenę prie Mirties geležinkelio, ištvėrę visus jo sunkumus, nuskendo arba mirė nuo išsekimo po keleto dienų plūduriavimo jūroje. Tai buvo milžiniška netektis, ir kai Sealion paniro į gelmes, kad išvengtų giluminių bombų, jame pergalę švenčiantys jaunieji jūrininkai nė nenumanė, kokia katastrofa vyksta virš jų galvų.
Vėl įsivyravo tamsa, ir Kachidoki Maru plaukė į šiaurę, Taivano link, stengėsi pasiekti aviacijos priedangos zoną. Tačiau apie vienuoliktą valandą mus pasivijo Pampanito, o jo trisdešimt vienerių vadas Polas Samersas buvo suplanavęs ypatingą dovaną savo gimtadieniui, kuris buvo vos prieš keletą dienų – kaip tik tada, kai mes išplaukėme iš Singapūro.
Netrukus žlugo visos mūsų viltys, kad pavyks aplenkti „vilkų gaują“ arba kad ataka jau baigėsi. Samersas rengėsi iškilti ir paviršiuje pulti Kachidoki Maru, tačiau šio sumanymo teko atsisakyti dėl techninių kliūčių. Jo įgula karštligiškai stengėsi gedimą pašalinti, tada Samersas ryžosi atakuoti. Kachidoki Maru buvo didžiausias laivas vilkstinėje ir itin patrauklus taikinys. Jam patekus į Pampanito periskopo optinius taikiklius, Samersas davė lemtingą įsakymą šauti. Po keturių minučių pajutome didžiulį sprogimą, kuris pramušė triumą. Visas laivas sudrebėjo, iš viršaus ėmė plūsti vanduo. Kai jis pasipylė ant manęs, supratau, kad pasitvirtino didžiausios mano baimės. Mus kliudė, ir supratau, kad torpeda pataikė visai arti. Tiesą sakant, tai buvo pirmasis sprogmuo iš dviejų, per 15 minučių pasiuntusių mūsų „pragaro laivą“ į jūros dugną.
Laivas pakrypo. Ėmėme skęsti. Viršuje japonai pradėjo šaudyti saviškius sužeistuosius ir laikė tai gailestingumo apraiška. Triume žmonės šaukė apimti panikos ir karštligiškai mėgino ropštis vienintelėmis kopėčiomis į denį. Kilo siaubingas triukšmas. Liukai atsivėrė tikriausiai dėl vandens slėgio. O gal kas nors to metu esantis ant denio (koks nors laivu slapčia plaukiantis žmogus ar vienas iš karo belaisvių) suteikė mums galimybę išsigelbėti. Vanduo plūdo į triumą su nenusakoma jėga. Laivui toliau virstant, ji mane stūmė. Dabar liukai atsidūrė vienoje linijoje su jūra, per stebuklą vanduo tiesiog išplovė mane pro liuką, ir aš kepurnėjausi patekęs į kažkokį srautą ar stiprią srovę, kuri nunešė mane į jūrą. Atrodė, kad viskas įvyko per akimirką. Aš šaute iššoviau iš laivo kaip šampano butelio kamštis.
Vanduo man atrodė labai šaltas. Visi 12 mūsų konvojumi plaukiančių laivų tą naktį buvo paskandinti, ir jūros paviršius padengtas storu naftos sluoksniu. Sumojau, kad kuo greičiau turiu nuplaukti kaip įmanoma toliau nuo skęstančio laivo, kad jis manęs neįtrauktų kartu. Dar nuo skautų laikų tai žinojau, nors nebuvo paprasta, nes, regis, plaukiau kažkokiame sirupe. Tik tie belaisviai, kurie mokėjo plaukti, turėjo šansą išsigelbėti.
Taigi iš visų jėgų stengdamasis išsigelbėti, plaukiau tolyn nuo skęstančio laivo traukos sukeltų bangų. Nuleidau galvą ir yriausi pirmyn desperatiškais plačiais mostais iš peties, mėgindamas išvengti nuolaužų, kartkartėmis nurydamas naftos. Atrodė, lyg gerčiau ugnį, ji išdegino man stemplę, nepataisomai sužalojo balso stygas.
Tik už maždaug 50 metrų pasijaučiau saugus, bet tik akimirką. Atsigręžiau į laivą. Laikydamasis ant vandens, mačiau, kaip jis persikreipė ir vos po kelių sekundžių tyliai ir grakščiai paniro laivagalis. Nafta padengtas jūros paviršius liepsnojo. Buvo tamsu, bet degė torpeduotas tanklaivis ir nušvietė viską aplink. Lyg scenoje iš Dantės Pragaro dūmai kilo į nakties dangų, iš visų pusių sklido žmonių riksmai ir klyksmai. Liepsnoms mane pasivijus, maniau, kad sudegsiu gyvas. Laimei, jos išblėso dar manęs nepasiekusios. Mane smarkiai pykino nuo siaubą keliančio neapdirbtos naftos ir sūraus vandens mišinio.
Net laivui nuskendus, tie, kuriems pavyko patekti ant plaustų, žuvo ir toliau. Kiekvienas supanikavęs būdavo nustumiamas į jūrą. O jeigu mėgindavo ropštis atgal, vėl būdavo nuspiriamas. Išsigelbėjusius iš japonų nelaisvės vyrus nustumdavo ir engė savi. Besireiškiantis gyvuliškas išlikimo instinktas kai kuriuos vertė kautis dėl geriau įrengtų plaustų ir stumti kitus į mirtį. Daugelis pasidavė, nes buvo pernelyg nusilpę, pavojingai netekę daug skysčių ir ligoti. Dažnas buvo patyręs sužalojimų laivui skęstant. Daug vyrų prisirijo jūros vandens, galutinai neteko proto ir nusiskandino, taip užbaigė savo kančias. Nors ir siaubingai skamba, kad išgyventų visi likusieji, išprotėję vyrai turėjo būti nustumti nuo plaustų ar valčių.
Sklido daugybė riksmų ir klyksmų. Girdėdamas „Šalin tu, išsigimėli!“, „Traukis arba užmušiu!“ ir panašius šūksnius, iš sielvarto turėjau užsimerkti. Dauguma jų skambėjo anglų kalba. Japonų tarp išsigelbėjusiųjų buvo nedaug, nes dauguma jų išplaukė anksčiau gelbėjimosi valtimis. Skęstantys ir mirštantys vyrai šaukėsi savo žmonų, vaikų ar motinų. Jie sakė: „Tėvelis jau tuoj pareis namo“ ar panašias frazes, o tada dingdavo bangose. Šiurpu buvo tai girdėti. Tuo metu daugelis mūsų balansavo ties itin trapia sveiko proto ir beprotybės riba. Nereikėjo daug pastangų, kad pastūmėtum žmogų padaryti kažką neatitaisoma. Nemačiau iš kur, bet staiga grupelė žmonių ėmė dainuoti. Pirmiausia drąsindamiesi jie uždainavo Britanija per amžius. Po incidento Selarane japonai draudė mums giedoti šį jaudinantį himną, kuriame buvo žodžiai „britai niekad niekam nevergaus“. Bet ši dabartinė laisvė buvo labai keista, tad, padėčiai blogėjant, Pietų Kinijos jūros platybėse nuvilnijo širdį verianti giesmė Jėzau, pasilik su manim. Tai buvo labai jaudinanti akimirka – aš iki šiol negaliu ramiai klausytis šios giesmės bažnyčioje.
Jaučiausi siaubingai, nežinojau, ar ištversiu tą naktį. Kiek iš tiesų gali pakelti žmogus ir išlikti gyvas? Netrukus tai sužinosiu. Tvyrant tai baisiai sumaiščiai aplinkui, vis dar plūduriuodamas vandenyje, aiškiai supratau, kad noriu likti vienas. Jaučiau, kad tai geriausia išlikimo taktika.
Tą naktį žuvo 244 mano bendrakeleiviai iš Kachidoki Maru. Neįtikimai tragiška buvo tai, kad jie išgyveno Mirties geležinkelio siaubus, tačiau tapo jūros gelmių belaisviais.
Ūmai prisiminiau ryklius. Žinojau, kad, ištrūkdamas iš laivo triumo, buvau keliose vietose sužeistas, o ryklius privilioja kraujo kvapas. Todėl turėjau kuo skubiau išsikapstyti iš vandens.
Į mano maldas buvo atsakyta: netrukus pro mane praplaukė vienvietis plaustas. Išsekęs ir aplipęs tirštu laivų varikliams naudojamu mazutu, užsiropščiau ant jo. Tai buvo ovalus šuns pintinę primenantis plaustas, pagamintas iš kamštinės medžiagos; jo kaip tik užteko man atsisėsti priekyje ištiesus kojas. Jame neradau jokių maisto ar vandens atsargų. Rykliams toji diena greičiausiai buvo tikra šventė – aplink plūduriavo daugybė žuvusiųjų kūnų. Iš jūros išgraibiau virvagalių ir trosų liekanų, medienos atplaišų, kurios, man atrodė, gali ateityje praversti. Be to, man pavyko rasti keletą brezento skiaučių – prisidengti nuo saulės, jeigu ištversiu taip ilgai. Vandenyje ieškojau bet ko, kas atstotų irklą, nors tai buvo beprasmiška. Juk vis tiek nežinojau, į kurią pusę juo irtis. Aš stebėtinai greitai nutolau nuo kitų, iš skęstančių laivų išsigelbėjusių žmonių. Greitai tolumoje šmėžavo tik mazutu išsitepusių žmonių, plūduriuojančių vandenyje, kontūrai. Niekaip negalėjau sužinoti, kas jie – japonai ar karo belaisviai. Lengvai galėjai palaikyti japoną saviškiu. Buvau tvirtai apsisprendęs, kad jeigu teks susigrumti su kokiu nors japonu, jis tikrai iškeliaus pas savo protėvius.
Aš dreifavau veikiausiai priešinga kryptimi nei likęs mūsų flotilės krovinys. Mane pagavusi stipri srovė ėmė nešti netgi dar greičiau.
Tuojau bet kuris kitas triukšmas, išskyrus jūros, nuslopo. Netrukus likau visiškai vienas viduryje jūros ir nuo nakties vėsos man darėsi labai šalta. Pamėginau iš vandens ištraukta virve stipriau surišti plaustą, bet tamsoje ir netekus daug jėgų, man tai buvo per sunku. Vis dėlto stengiausi kuo nors užsiimti, nes žinojau, kad negaliu užmigti.
Kai išaušo rytas, buvau visiškai vienas. Horizonte nematyti nieko. Tik mėlyna jūros platybė, bekraštis žydras dangus ir svilinanti gelsva saulė. Tikriausiai nuo kaitros, troškulio ar mazuto man ėmė tinti liežuvis. Nuo naftos gėlė akis. Praėjus porai valandų nuo saulėtekio, vis dar nieko nematyti ir negirdėti. Galvojau apie namus, šeimą, draugus, apie džiaugsmingus laikus Škotijoje.
Tokį vienišą ir užsisvajojusį apie namus mane išgąsdino netikėtas šūksnis už nugaros.
– Tave greitai paims! – šaukė kažkieno balsas.
Pirmiausia mane nudžiugino viltis, kad pagaliau turėsiu draugą, kuris padės man ištverti šią kankynę, bet šis džiaugsmas ilgai netruko. Viltingai atsisukau, bet pamačiau japonų karininką vienvietyje, į mano panašiame plauste. Tuoj pagalvojau: „Na, štai! O kaipgi be jūsų!“ Nepastebėjau, ar jis turi savo kardą, tačiau vis tiek nusiteikiau kautis. Žinoma, ant plausto tai tiesiog neįmanoma, todėl turėsime tai daryti vandenyje. Žinojau, kad puikūs mano plaukimo įgūdžiai suteiks man pranašumą. Juk turiu gelbėtojo ženklelį ir žinau, kaip suvaldyti paklaikusį asmenį vandenyje. Be to, jis buvo apsirengęs – su tunika, kelnėmis ir batais, todėl jaučiausi užtikrintas, kad jį nugalėsiu. Neįtikima, tačiau netgi tokiomis ekstremaliomis aplinkybėmis pirma man į galvą šovusi mintis buvo, kaip apsiginti nuo kito žmogaus.
Jis turėjo tikrą irklą, todėl greitai prie manęs prisiyrė. Nusiteikiau kovai, bet jis sustojo už penketo metrų nuo manęs ir, sušukęs „Štai!“, metė man skardinę. Net alyvuotomis rankomis sugebėjau ją pagauti. Tada japonas nusiyrė tolyn, daugiau nepratarė nė žodžio. Daugiau jo nebemačiau.
Skardinės viršus buvo sandariai uždarytas. Aš karštligiškai mėginau ją atidaryti, nekantravau sužinoti, kas viduje. Atrodė, kad tai truko visą amžinybę. O kai man pagaliau pavyko ją atidaryti, sudrebėjo širdis. Skardinėje buvo šokoladiniai saldainiai – tai, apie ką pastaruosius dvejus metus galėjome tik pasvajoti, tačiau dabar, netekus daug skysčių ir dreifuojant vidury vandenyno atogrąžose, jie reiškė mirties nuosprendį. Tikrai su malonumu būčiau tuos saldainius prarijęs, bet žinojau, kad po to kraustysiuosi iš proto dėl troškulio. Juos suvalgęs, galėjau netgi žūti, nes jau ilgą laiką nieko panašaus nebuvau turėjęs burnoje. Todėl nieko nelaukdamas išmečiau skardinę ir jos dangtelį į vandenį. Stebėdamas, kaip ji skęsta, supratau, kad galėjau išmesti tik saldainius, o skardinę pasilikti – lietaus vandeniui surinkti. Baisi akimirka.
Ir štai aš vėl likau vienas, išvargęs, visiškai nepajėgus nieko daryti. Viskas, ką galėjau, – tik gulėti ant plausto ir mąstyti, pasitelkti vaizduotę ir taip stengtis neužmigti. Vienas iš būdų, kuris man tada padėjo išsaugoti blaivų protą, buvo mintimis sugrįžti į Aberdyno santechnikos reikmenų parduotuvę, kurioje dirbau prieš karą. Mintimis tikrinau prekių atsargas sandėlyje, atsiminiau kiekvieną daiktą. Iš naujo prisiminti vamzdžių, jungčių, movų, varžtų, veržlių ir tarpiklių stalčius užtruko ilgai ir man patiko. Aš netgi priėmiau įsivaizduojamus užsakymus klientams iš „didžiųjų namų“.
Atviroje jūroje, saulės šviesai atsispindint nuo vandens paviršiaus, buvo labai karšta. Mano nudegusioje odoje nuo sąlyčio su sūriu jūros vandeniu atsivėrė žaizdos. O į šiuos įtrūkimus patekus neapdorotai naftai, kilo neapsakomas skausmas. Jaučiausi, lyg virčiau gyvas. Kai kurios nors mano odos dalys jau nepakeldavo šios it litavimo lempa svilinančios kaitros, pridengdavau jas brezento skiautėmis, nors ir silpnai mėgindamas užtikrinti šiokią tokią apsaugą. Prisimindavau geliamai šaltas Aberdyno žiemas ir taip kone priversdavau kūną kiek atvėsti.
Tada aš nežinojau, kad daugiau nei 650 išgyvenusiųjų Kachidoki Maru sudužimą paėmė japonai, o Pampanito sugrįžo į operacijos vietą ir pamatė, koks siaubingas dalykas atsitiko. Jam iškilus į paviršių tarp Rakuyo Maru nuolaužų ir šiukšlių, įgulos nariai pamatė šią katastrofą išgyvenusius ir jūroje tris dienas praleidusius žmones. Išgirdę silpnus pagalbos besišaukiančius balsus, jie buvo priblokšti. Iš pradžių jauni amerikiečiai nesuprato britų ir australų akcento, kol vienas iš jūrininkų išgirdo žodžius: „Prašom, paimkite mus!“ Tik tada jie suprato, kas iš tiesų atsitiko. Šios mazutu išsitepusios aukos buvo visai ne japonai, bet anglai, škotai ir australai. „Vilkų gauja“ paskandino du „pragaro laivus“, kimšte prikimštus karo belaisvių.
Pampanito skubiai išsiuntė radijo pranešimą, paprašė pagalbos, tada į nelaimės vietą grįžo Sealion ir kiti du amerikiečių povandeniniai laivai. Išsigelbėjusieji buvo pernelyg nusilpę ir nepajėgė užlipti į laivų denius, tad amerikiečiai nėrė į jūrą ir iš viso išgelbėjo 159 vyrus. Keletas mirė jau laivuose, o JAV jūrininkai pasibaisėjo belaisvių būkle ir jų pasakojimais apie Mirties geležinkelį bei kitas iškęstas negandas. Taip netikėtai šių išsigelbėjusiųjų liudijimai leido sąjungininkams pirmą kartą sužinoti apie tikruosius žiaurumus prie Mirties geležinkelio ir nedelsiant apie juos pranešti apstulbusiems abiejų parlamentų – Londone ir Kanberoje – nariams.
Tiems žmonėms, kuriuos išgelbėjo JAV povandeniniai laivai, nepaprastai pasisekė. O aš tuo metu vis dar dreifavau jūroje visiškai vienas. Kai saulė patekėjo penktąją dieną, aš jau nieko nemačiau, buvau apakintas saulės ir nuolatinio vandens blizgesio. Mano antakiai ir galvos plaukai buvo nusvilę. Manau, kad plaukai nuslinko dėl patirto šoko. Vis dar laikiausi ant mažyčio savo plausto ir meldžiau lietaus. Dainavau ir tuščiai mėginau balsu sau įteigti: „Laikykis iš visų jėgų, kol dar gali laikytis…“
Visiškai nudegęs saulėje, sutinusiu liežuviu, iškankintas iš proto varančio troškulio, iš esmės apakęs ir nuslinkusiais plaukais buvau transo būsenos. Buvau jau visai prie mirties. Tik kažkuriuo metu tą penktąją dieną išgirdau kažką aplink šūkaujant. Buvau įkeltas į mažą valtį, o tada – į japonų banginių medžioklės laivą. Tikriausiai mane paliko ant denio, bet nuo tos akimirkos aš jau neprisimenu visiškai nieko. Nežinau, kaip japonai tame laive su manimi elgėsi. Kaip supratau, tiesiog paliko gulėti, bet tikriausiai davė bent vandens atsigerti. Tada buvau arčiausiai mirties per visą savo gyvenimą.