Į šį karą rusų žurnalistas važiavo įsitikinęs, kad jį pradėjo tuometinis Gruzijos prezidentas Michailas Saakašvilis, bet po keleto metų suprato tuomet smarkiai klydęs.
Praėjus 9 metams, Maskva ir Tbilisis vis dar laikosi kardinaliai priešingų nuomonių dėl 2008 metų karo pradžios priežasties: vieni kalba apie klastingą Cchinvalio apšaudymą gruziniškais „Gradais“ (salvinės ugnies sistemos - red.) rugpjūčio 8 dienos naktį, kiti – apie prieš tai vykusias Rusijos ir Pietų Osetijos „sukilėlių“ provokacijas.
Šiemet Rusijos prezidentas Vladimiras Putinas per karo pradžios metines demonstratyviai apsilankė Abchazijoje, o Rusijos ministras pirmininkas Dmitrijus Medvedevas, kuris formaliai davė įsakymą pradėti 2008 metų operaciją, savo tviterio paskyroje parašė, kad padarė tai „sekdamas savo sąžine“.
Savo prisiminimais apie trijų dienų kelionę į kovos veiksmų zoną dalinasi žurnalistas Arkadijus Babčenko, nukeliavęs iki Gruzijos Gorio miesto kartu su Rusijos pusėje kariavusių čečėnų batalionu „Vostok“, kuriam tuo metu vadovavo Sulimas Jamadajevas. Praėjus kiek daugiau nei pusei metų po tų įvykių, S. Jamadajevas buvo nužudytas Jungtiniuose Arabų Emyratuose. Pagrindinė versija – tai įvyko dėl konflikto su dabartiniu Čečėnijos vadovu Ramzanu Kadyrovu.
Grįžęs iš Pietų Osetijos, Arkadijus Babčenko parašė reportažų seriją, kuriuos iliustravo atviromis ir gana baisiomis nuotraukomis. Portalui svoboda.org jis papasakojo, ką jam teko išgyventi ir kaip su laiku keitėsi jo požiūris į šį karą ir apskritai Rusiją.
Kovoti siuntė 18-mečius karius
„Tokios propagandos, kaip dabar, tada dar nebuvo. „Zombių dėžė“ (rus. „zombojaščik“ – taip vadinama propagandą transliuojanti televizija – red.), vis dėlto, tada nebuvo tiek išprotėjusi. Aš kažkaip tikėjau tuo, ką joje kalbėjo. Ir dar buvo jausmas, kad Gruzija užpuolė Pietų Osetiją“, - prisimena A. Babčenko.
Tačiau jis sako netikėjęs kalbomis apie du tūkstančius žuvusiųjų osetinų civilių, nes buvo aišku, kad tai buvo propaganda. Jis tuo metu galvojo, kad greičiausiai Gruzija užpuolė Pietų Osetiją pirma. Tada jis nuvyko į Gruziją, kad situaciją pamatytų savomis akimis.
„Visų pirma, tapo aišku, kad jokių dviejų tūkstančių žuvusiųjų, apie kuriuos rėkė propaganda, nėra ir negali būti. Visų antra, Cchinvalis buvo, be abejo, sugriautas, bet ne taip smarkiai, sakykime, kaip Rusija nuo žemės paviršiaus nušlavė Grozną.
Noriu pasakyti, kad Čečėnijoje tokio intensyvumo kovos vyko ne kasdien. O čia trys dienos buvo labai intensyvios: su tankais, aviacijomis, „Gradais“, tai yra, viskas kaip turi būti.
Tai buvo tikras karas. Ne koks nors propagandinis konfliktas, o tikras, visavertis karas. Tiesiog pasisekė, kad jis truko trumpai. Rusų armija vėl siuntė kautis 18-mečius berniukus. Viskas tas pats, kaip ir Čečėnijoje“, - prisimena jis.
Išgelbėjo tarptautinės bendruomenės įsikišimas
Jis pabandė prisijungti prie karių kolonos, kai pamatė sėdinčius čečėnus. „Sakau: „kur jūs vykstate, vyručiai?“ Jie atsako: „Valyti Tamarašeni (kaimas Gruzijoje – red.), keturioms valandoms“. Sakau: „galima su jumis?“ Jie: „sėsk, be abejo“, - pasakoja žurnalistas.
Tačiau paaiškėjo, kad tada armija išvažiavo visai ne į Tamarašeni, jie išvažiavo imti Gorio. Tai buvo maršas į Gruzijos vidų.
Kolona atvažiavo iki Zemo Nikozi kaimo, esančio tarp Gorio ir Cchinvalio. Pasak A. Babčenko, armija turėjo kaimą apeiti. Bet žemėlapių nebuvo, nieko nebuvo, niekas nieko nežinojo. Žemėlapiai buvo seni, senoviniai. Kolona įsuko į kaimą ir pateko į pasalą.
„Buvo kova. Buvo gana rimta kova. Ten buvo, kiek atsimenu, 13 žuvusiųjų. Kitą rytą išvažiavome į Gorį, aptikome gruzinų sumuštą koloną, kuri pateko į pasalą, paspęstą mūsų avangardo, kurie per kaimą (Zemo Nikozi – red.) tada praėjo pirmi ir nuėjo toliau. Buvo kelios sudaužytos mašinos, daug žuvusiųjų, sudegę žmonės. Atvažiavome iki Gorio. Ir tuomet atskrido Sarkozy (buvęs Prancūzijos prezidentas Nicolas Sarkozy – red.), susitarė su Medvedevu ir karas buvo atšauktas. Taigi šios dvi dienos, be abejo, buvo sunkiausios“, - pasakoja žurnalistas.
Rusija karui ruošėsi
Vėliau jis šį konfliktą pradėjo nagrinėti kaip žurnalistas. Ir pamažu, palaipsniui pradėjo suprasti, kad viskas galėjo būti kiek kitaip nei jam iš pradžių atrodė.
Nagrinėdamas priešistorę ir vėliau patį konfliktą, jis per kelis metus padarė išvadą, kad viskas vyko taip pat, kaip dabar vyksta Ukrainoje.
„Tai buvo Rusijos agresija, tai buvo imperinis užkariavimo karas. Rusija šiai agresijai ruošėsi kaip tik galėjo. Rusija provokavo Gruziją, kiek tik galėjo. Ir pasitaikius pirmai progai įvedė ten savo armiją ir aneksavo dalį Gruzijos teritorijos.
Na gerai, paimkime Pietų Osetiją, net jeigu ten ir buvo gruzinų fašizmas, prakeikti gruzinų fašistai užpuolė taikią Pietų Osetiją, bet kodėl buvo prigriebta Abchazija? Tai liudija, kad karui buvo ruošiamasi, ir buvo ruošiamasi didelės Gruzijos dalies okupacijai ar netgi jos visos okupacijai. Ačiū Dievui, tarptautinė bendruomenė spėjo įsikišti ir sustabdyti šį reikalą“, - sako A. Babčenko.
Pasak jo, visi karai visada panašūs, ir visi karai visada skirtingi. Pietų Osetijos konfliktas turėjo savo išskirtines savybes. Jo nuomone, šis konfliktas prasidėjo ne rugpjūčio 8 dieną ir net ne rugpjūčio 1 dieną, kai prasidėjo stambaus kalibro susišaudymai, artilerijos apšaudymai.
„Pats konfliktas turi labai gilias šaknis. Iš esmės, visa tai prasidėjo dar nuo 1992 metų, dar nuo pirmojo karo. Rusija tai visą laiką kurstė, kurstė ir kurstė. Rusija šias banditines respublikas visaip rėmė ir kurstė dešimtmečius“, - teigia jis.
Pasak A. Babčenkos, Gruzija bandė išspręsti šias problemas. Ji norėjo ten atkurti savo valstybingumą.
„Taip, Gruzija nusprendė panaudoti jėgą, bet, atsiprašau, tai buvo Gruzijos teisė. Gruzijos kariuomenė buvo Gruzijos teritorijoje. Manau, kad suvereni valstybė turi pilną teisę ginti savo suverenitetą savo armijos pagalba. Bet jeigu tavo kariai, kaip Rusijos kariai, įsiveržia į kitos valstybės teritoriją, tai yra karinis įsiveržimas, okupacija. Ką čia dar bepridursi“, - sako A. Babčenko.
Ištisas horizontas liepsnose
Rugpjūčio 12 dieną atskridęs iki gruzinų anklavo A. Babčenko pamatė, kad ten iš tiesų viskas dega nuo horizonto iki horizonto. Visi gruzinų kaimai, kurie ten buvo, visiškai sudegė. Ten perėjo žmonių minia, kurie tuos kaimus sulygindavo su žeme.
„Ačiū Dievui, gruzinai susirinko daiktus ir išėjo iš ten per vieną naktį. Buvo normalus, žydintis regionas, nes Gruzija ten investavo pinigus. O vėliau – bam! - ir per vieną naktį visi žmonės iš ten išėjo. Tai juk baisu“, - sako žurnalistas.
Vėliau jis atskrido į Džavą (gyvenvietė Gruzijoje – red.) ir grįžo į Cchinvalį, važiavo per šį anklavą, per Tamarašeni, kurį kaip tik tuo momentu degino ir grobstė.
„Kai tu matai tas grobikų minias, kurie tempia viską (o ten tempė viską – nuo buitinės technikos, šaldytuvų ir televizorių iki pagalvių, antklodžių ir fikusų; fikusą kažkoks vyras vežėsi motoroleriu), tu supranti, kad visgi, vyručiai, tai nevisai teisinga. Kai matai tokius veiksmus...“, - prisimena jis.
Kaltės jausmas dėl Ukrainos
Paklaustas, ar nesijautė kaltas dėl tokio savo šalies elgesio, A. Babčenko sakė, kad dažnai atsiprašydavo, bet tada nesijautė toks kaltas kaip dabar jaučiasi prieš Ukrainą.
„Tuo metu aš save siejau su Rusija. Rusija buvo mano šalis. Siejau save su šia armija, be abejo. Rusų armija buvo mano armija, mano pozicija buvo tokia, kad Rusija – mano šalis, net jeigu ji neteisi, tai mano šalis. Aš, vis dėlto, greičiausiai, esu šioje pusėje, Rusijos pusėje, Rusijos armijos pusėje, nors ir sakau, kad „draugai, jūs neteisūs, jūs nusikaltėliai ir žudikai“, - sako jis.
Tačiau po to, kai Rusija įsiveržė į Ukrainą, A. Babčenko savęs su Rusija visiškai nebesieja.
„Man nusispjauti, kas bus su šia šalimi. Man nusispjauti, ką ji išdarinėja. Vienintelis dalykas, kuriuo save kaltinu ir sau priekaištauju iki šiol – kad mes nesugebėjome atsikratyti šia uzurpatorių valdžia, kad ji nelįstų pas kaimynus ir nežudytų kaimynų. Tai yra mano kaltė, be abejo. Aš ėjau į mitingus. Aš bandžiau kažką padaryti, bet mes pralaimėjome. Nepavyko. Iš tikrųjų, jų yra daugiau, jų daug, jų milijonai. Jie iš tiesų gerai „užzombinti“ (praplautomis smegenimis - red.). Tačiau aš esu kaltas, kad kaip pilietis nesugebėjau padaryti įtakos šiai šaliai“, - teigia jis.
Jo nuomone, Donbasu viskas nesibaigs. Suprantama, kad dabartinis Rusijos režimas pus, kad šis režimas kris, bet jis išsilaikys dar ilgai.
„Kažkuriuo momentu jis pasieks tokią stadiją, kai jokio kito sprendimo vidaus problemoms spręsti nebus - tik karas išorėje. Taigi aš manau, kad ši šalis įlįs dar kur nors“, - įsitikinęs žurnalistas.
Jis pasakoja, kad po karo Gruzijoje su juo bendravo du kariai. Tačiau viskas baigėsi po to, kai Rusija okupavo Krymą.
„Jie - „krimnašistai“ (palaikantys Krymo okupaciją – red.). Buvo žurnalistai. Jie dabar taip pat „krimnašistai“. Tuo metu jie buvo pacifistai. Jie užuodė sudegusių žmonių kvapą ir pradėjo rašyti, kad karas – tai blogai, nekariaukime. O vėliau įvyko Krymo okupacija. Ir viskas! Jiems susisuko galvose – didybė, mes viską darome teisingai ir taip toliau, karas Gruzijoje teisingas, gruzinai fašistai, ukrainiečiai fašistai. Visi fašistai, mes tik vieni balti ir pūkuoti. Su tokiais žmonėmis nebeturiu apie ką kalbėti“, - sako A. Babčenko.