Per tuos kelerius metus, kol laukiau galimybės supažindinti lietuvius su Mianmaru, pastebėjau, kad tautiečiai šios šalies šiek tiek prisibijo ar tiesiog nėra tikri, kad tai, ką ten ras, atitiks lūkesčius ir sumokėtą pinigų sumą. Visus juos galiu patikinti, kad Birma verta jūsų laiko, sunkiai ar lengvai uždirbtų pinigų ir smalsumo.
Tad pirmasis straipsnis apie šią šalį yra skirtas tiems, kurie planuoja keliauti į Mianmarą ir nori apsidrausti nuo netikėtumų. Štai jums skirti patarimai!
Pinigai, bankomatai, mokėjimo kortelės
Mianmare jau yra veikiantys bankomatai, priimantys užsienietiškas mokėjimo korteles. Jomis taip pat galima atsiskaityti kai kuriose prekybos vietose (gali būti taikomas aptarnavimo mokestis), tačiau geriausia visuomet turėti grynųjų pinigų. Norėdami išsikeisti pinigus, galite tai padaryti bankų keityklose arba pas pinigų keitėjus, kurie būna įsikūrę tokiose vietose, kaip turgus. Tačiau turėkite omeny, kad visur keičiamos tik idealiai atrodančios kupiūros. Jei jūsų doleris ar euras bus įplyšęs, gausite jį vežtis atgal namo. Taip pat, keičiant pinigus geriausia turėti kuo stambesnes kupiūras, už jas gausite daugiau vietinių kijatų.
Pastaba: jei turite JAV dolerių, jie turėtų būtų išleisti po 2000 metų, idealiausia – po 2003 metų. Jų serijos numeryje negali būti raidžių CB, BC ar AB, nes praeityje šios serijos 100 dolerių kupiūras padirbinėjo Šiaurės Korėja.
Internetas
Internetas šalyje įvestas 2000 metais, tačiau iki šiol keliautojai susiduria su problemomis naudodamiesi WiFi internetu viešbučiuose. Nusiteikite, kad nuotraukas ar vaizdo įrašus į feisbuką įkelsite grįžę namo ir tiesiog mėgaukitės kelione. Žmonės čia laimingi ir be interneto, todėl ir jūs būkite kantrūs bei supratingi. Tačiau, jei jums itin svarbu prisijungti prie interneto, darykite tai tuomet, kai viešbutyje yra mažiausiai žmonių. Iš patirties galiu pasakyti, kad vakare visiems grįžus iš ekskursijų ir bandant pranešti pasauliui apie savo nuotykius, internetas tiesiog nulūžta. Dar vienas patarimas, viešbučiuose internetas geriausiai veikdavo registratūroje.
Vyrai ir sijonai
Taip, šioje šalyje vyrai mūvi sijonus. Vietine kalba jie vadinami „longyi“ ir jie atrodo tiesiog puikiai. Ar gerai atrodytų vakarietis su tokiu sijonu? Abejoju, tačiau galite pabandyti.
Išpaišyti veidai
Ne, moterys Mianmare nesiruošia karui ir jų išpaišyti veidai nėra maskuotės dalis. Geltona masė, kuria padengti jų veidai, yra „thanaka“. Tai iš medžio žievės miltelių pagaminta priemonė, apsauganti nuo kenksmingų saulės spindulių bei vėsinanti veidą. Ji taip pat naudojama veido odos gražinimui, mat padeda kovoti su nepageidaujamomis odos problemomis, tokiomis kaip spuogai. Šios specialios masės pagalba moterys sukuria tikrus meno šedevrus ant savo veidų.
Raudonos dėmės ant šaligatvių
Tos raudonos dėmės, kurias matote visur, yra ne kraujas, o betelio sultys. Betelio riešutai yra kramtomi visoje Pietryčių Azijoje, o Mianmare jie yra neatsiejama kasdienybės dalis, tačiau mirtinai pavojinga. Tiems, kurie nuolat svaiginasi į betelio lapus įsuktais riešutais, kartais pagardintais laimu, tabaku, kardamonu ar kitais prieskoniais, yra didelė tikimybė susirgti gerklės vėžiu.
(Ne) brangakmeniai
Mianmaras garsėja savo žemės turtais, ypač rubinais ir žadeitu, tačiau rinkoje yra ir daug netikrų ar nelegalių brangakmenių. Jei nusprendėte iš kelionės parsivežti suvenyrą, kuris primintų apie nepaprastą viešnagę šioje šalyje, visuomet prašykite oficialaus dokumento ar sertifikato, kuriuos išduoda tik valstybės patvirtinti platintojai. Oficialus dokumentas taip pat reikalingas išvykstant iš šalies, nes brangakmenių be reikalingų dokumentų išvežimas yra nelegalus.
„Mingalaba“
Valstybinė Mianmaro kalba yra birmiečių, tačiau šalyje kalbama daugiau nei 80 skirtingų dialektų. Kai kurie skiriasi taip smarkiai, jog žmonės iš skirtingų valstijų negali susikalbėti. Didžiuosiuose miestuose sutiksite daug vietinių, kurie kalba angliškai, tačiau atokesnėse vietose būsite tikrai įvertintas, jei mokėti kelias frazes birmiečių kalba.
„Labas, laba diena“ – „Ming-ga-la bar“
„Ačiū“ – „Chay-zoo tin-ba-dee“
„Viso, iki“ – „Tar tar“
Arbatpinigiai
Turėkite omeny, kad šalyje, kur vidutinis atlyginimas yra mažesnis nei 350 JAV dolerių, arbatpinigiai yra pageidaujami, nors ir neprivalomi. Arbatpinigių ypač tikisi tie, kurie dirba turizmo srityje, pvz., gidai, vairuotojai, viešbučių patarnautojai ir restoranų darbuotojai.
Viešbučiai yra brangūs
Turizmas Mianmare plečiasi, todėl ir paklausa viešbučiams kyla. Deja, šalis nesivysto pakankamai greitai, kad patenkintų šį naują poreikį, todėl kainos ne mažėja, o kyla. Tie viešbučiai, kurie 2011 metais kainavo 25 JAV dolerius už naktį, šiuo metu kainuoja 100 JAV dolerių ar daugiau. Taip pat, kaip minėjo vietinė gidė, šalis pati beveik nieko negamina, todėl viską, ko reikia viešbučiams, tenka importuoti. Todėl patarimas – viešbučius rezervuokite iš anksto.
Viza
Lietuviams, keliaujantiems į Mianmarą, reikalinga viza. Jei keliaujate iš Lietuvos, tuomet vizą galite pasidaryti internetu: https://evisa.moip.gov.mm/ Jei keliaujate iš kitos Pietryčių Azijos sostinės, vizą galite pasidaryti Mianmaro ambasadoje, esančioje tame mieste.
Miestų mokestis
Norėdami aplankyti kai kuriuos Mianmaro miestus, tokius, kaip, pvz., Baganas ir Mandalajus, turėsite susimokėti miesto mokestį. Kai kur, norėdami patekti į šventyklas ir jas įamžinti, turėsite sumokėti ne tik įėjimo, bet ir kameros mokestį.
Į šventyklas – basomis
Tiems, kurie esate keliavę po Pietryčių Azijos šalis, ne naujiena, kad įeinant į šventyklas, reikia nusimauti batus, tačiau Mianmare taisyklės dar griežtesnės. Jei, pvz., Bankoke galite įeiti į vieną svarbiausių šventyklų šalyje su kojinėmis, Mianmare gausite nusimauti ir jas. Ir ne, maišelių ant kojų užsidėti irgi negalima. Turite būti basas. Nematyčiau didelės bėdos, jei būčiau Tailande, tačiau Mianmare basomis teks vaikščioti ne tik po pačią šventyklą, bet ir aplink ją. Vadinasi, teks užminti ant paukščių kakučių, spjaudalų ir pan. Rekomenduoju pasiruošti daug drėgnų servetėlių ir patogias bei prastesnes greitai nusimaunamas ir įsimaunamas šlepetes.
Gatvės maistas
Kai nuvykau į Mandalajų ir paprašiau vietinės gidės, kad nuvestų mane į „restoranėlį“, kur renkasi vietiniai, ji ilgai mane atkalbinėjo. Tikino, kad maistas tiek gatvėse, tiek vietose, kur valgo birmiečiai, yra netinkamas užsieniečių skrandžiui. Pasak jos, jis nėra kokybiškai pagamintas, todėl gali sukelti nepageidaujamų skrandžio problemų.
Tačiau aš jau ketverius metus gyvenu Tailande, esu valgiusi vorus, lervas ir kitą gatvės maistą įvairiose Pietryčių Azijos šalyse, todėl tikėjau savo skrandžiu. Tikrai prarasite dalį kelionės žavesio, jei valgysite tik turistams pritaikytuose restoranuose, juose maistas man buvo mažiausiai skanus. Todėl, jei ir jūs norite paragauti tikrojo Mianmaro, apsiginkluokite vaistais nuo viduriavimo, dezinfekciniu skysčiu rankoms ir pirmyn. Visko gali būti, kad vaistų jums ir neprireiks.
Bučiniai restorane
Dar viena įdomybė, susijusi su restoranais. Jei valgydami išgirsite kažką skleidžiant bučinio garsus, labai nenustebkite. Tokiu būdu vietiniai kviečia aptarnaujantį personalą. Tiesa, mano gidė sakė, kad taip elgiasi tik vyresnio amžiaus birmiečiai, jaunimas tokias manieras laiko nemandagiomis ir įžeidžiančiomis.
