Atsakymą nuspėti nesunku, bet visko apibendrinti negalima, nes štai Gražutės regioniniame parke esančiame Degučių pažintiniame take laukiami yra ir lietuviai, ir latviai, ir angliakalbiai.
Kaip sako pedagogai ir motyvatoriai, jei tik yra proga pagirti tai ir reikia tą daryti. Draugiškai tapšnojame per petį Gražutės regioniniam parkui už tai, kad tiki, jog šis gamtos kampelis įdomus ne tik keliautojams iš Lietuvos bet ir „braliukams“, o jei ir koks turistas iš tolimesnio užsienio, suviliotas „Real is beautiful“ marketinginių kerų, užklys, tikrai nebus gėda. Svarbiausia, kad turėtų išmanųjį telefoną, į kurį parsisiuntęs QR kodus skaitančią programėlę čia pat galės mėgautis anglišku pasakojimu apie Aukštaitijos girių grožybes.
Šią programėlę verta turėti ir čia vykstantiems tautiečiams, kadangi stende gausu stulpelių, ant kurių nuskaičius QR kodą galima čia pat telefono ekrane pasiskaityti apie augaliją ar gyvūniją. Maža to kai kurie kodai slepia ir žvėrių skleidžiamus garsus ir nieko negali būti natūraliau kaip būnant miške išgirsti briedžio baubimą. Na gal natūraliau būtų gyvą briedį išgirsti, bet bent jau pažinimo prasme tai superinis sprendimas. Nežinau, ar geriausias sprendimas nuskaičius kodą rodyti informaciją iš Wikipedijos, tačiau tai smulkmena, palyginti su tuo, kas čia jau yra padaryta. Ir dar. Neįsivaizduojate, kokia tai yra atrakcija vaikams. Auga karta, kuri realų pasaulį pažins per virtualų, o šis pažintinis takas yra idealus jiems.
Regioninis parkas pasirūpino ir lengvu tako suradimu. Važiuojant nuo Utenos Zarasų kryptimi ties Degučiais pasukus link Salako, pravažiavus Samanio ežerą, dešinėje kelio pusėje stovi rodyklė link stovyklavietės ir pažintinio tako.
Per Degučių kraštovaizdžio draustinį vingiuojantis takas yra aštuoneto formos, pasibaigiantis ten, kur ir prasideda. Vadovaudamiesi rodyklėmis ir ženklinimu, kuris ypač aiškus, įveikėme pažintinį taką nuėję 3,5 kilometro, nors Gražutės regioninio parko internetinėje svetainėje nurodomas 2 km tako ilgis. Linkęs tikėti Endomondo programa, ji nors ir nėra tiksli, bet dvigubai neklysta. Na bet ne ilgyje esmė, nes gražiu ir šviesiu mišku pasivaikščiojimas tikrai neprailgsta.
Iš 13 take stovinčių stendų jau pačiame pirmame sužinome, kad šiuose miškuose gyvenanti lututė per naktį sušunka 68 tūkst. kartų. Tai naktinis paukštelis, todėl dieną klausytis beprasmiška. Toliau seka stendai apie augalus, kol prieiname nedidelį aptvertą paminklinį akmenį, kuriame vos įskaitomai parašyta, jog čia 1941 metais vokiečiai nužudė Polivarko kaimo komjaunuolius-pogrindininkus.
Jau pirmoje tako dalyje prieiname ir tako puošmeną – aukštapelkę. Įrengtas medinis takelis nuveda iki pat akivaro, o stendas drąsina nebijoti pelkių ir pasakoja apie visą jų naudą.
Ji šiame take nevienintelė, tolimiausiame pažintinio tako taške įrengtas dar vienas medinis takas, vedantis į šaltiniuotą pelkę.
Einant atgal susipainioti neleidžia sunumeruoti stulpeliai su nuorodomis, o informaciniai stendai su trumpai ir įdomiai pateikta informacija bei dėmesį atkreipiančiais pavadinimais neleidžia nuobodžiauti. Smagu, kad be informacinių stendų take yra ir lankytinų objektų, tokių kaip pilkapynas ar piliakalnis.
Degučių piliakalnis nėra labai aukštas ir apaugęs medžiais, todėl gražios panoramos neatveria.
2002 metais šiame miške buvo kilęs gaisras ir išdegė miško paklotė bei žemesni medeliai, tik laiku atvykę ugniagesiai spėjo užgesinti ir neleido jam išplisti. Prie gaisravietės įrengtas vienas paskutiniųjų informacinių stendų.
Štai toks gražus, tvarkingas ir interaktyvus yra Degučių pažintinis takas. Nors gali skambėti keistai, bet važiuojant čia verta pasiimti išmanųjį telefoną. Jei kartais nemokėsite juo naudotis, pasiimkite kartu ir vaikus, jie parodys.
