Dar 1999-aisiais pirmąjį albumą išleidusi Feist į Lietuvą atvyko dviprasmišku karjeros etapu. Ji nebėra ta Zooey Deschanel’iška „indie“ (anti)princesė iš čia taip ir netransliuotos „iPod Nano“ reklamos. Laikai pasikeitė. „Apple“ nustojo gaminti „iPod’us“, o Feist nustojo flirtuoti su pop scena, nors kadaise buvo nominuota „Grammy“ vienoje kategorijoje su Taylor Swift.
Kažkam tai gali atrodyti kaip nuosmūkis. Bet Feist šitaip jaučiasi geriau. Savo kartai suformavusi nepriklausomo roko dainininkės, dainų autorės ir gitaristės estetiką, kuria seka daugelis scenos asmenybių šiandien (Angel Olsen, Sharon Van Etten, Laura Marling, Natalie Prass…), pati Leslie pasitraukė atokiau.
Persirgusi depresija, kurį laiką gyvenusi trobelėje Kanadoje be elektros ir žmonių, ji nusprendė atsiimti gyvenimą į savo rankas: vėl pradėti kurti, mąstyti pozityviai, rašyti taip, kaip norisi jai, ir tik jai pačiai.
Šiemet, po šešerių metų pertraukos, dainininkė ir dainų autorė išleido penktąjį albumą „Pleasure“, kuris yra sunkiausiai prieinamas jos darbas, bet turintis daugelį aukščiausių momentų jos karjeroje. Trakuose susirinkę klausytojai turėjo progą tai pajausti.
Koncerto pradžia buvo sunki. Feist nėra Alice Cooper’is, savaitę prieš triukšmavęs čia pat pilyje. Tačiau klausytojus jos koncerte susodinti buvo pasmerkta idėja. Feist yra roko muzikantė ir ji groja gyviems žmonėms: judantiems, plojantiems, migruojantiems.
Per „Sealion Woman“, dar Ninos Simone išpopuliarintą amerikiečių liaudies dainą, Feist sukvietė publiką prie scenos šokti. Vienas fanas bėgo greičiau už kitus. Tai buvo apsaugos darbuotojas, bergždžiai vijęs žmones į šalį, kad šie neužstotų sėdintiems pirmųjų eilių VIP’ams vaizdo.
Feist pritūpė prie jo ir pasakė, kad viskas gerai – lai klausytojai būna arti. Jie čia to ir atėjo. Apsaugos darbuotojas sutiko. Koncertas buvo išgelbėtas. „Jūs ką tik pakeitėte mano lietuvišką įspūdį“, – tarė ji.
Pilnačiai ryškėjant koncertas įgavo pagreitį. Naujojo albumo dainos „Century“ ir „A Man is Not His Song“ buvo vieni aukščiausių vakaro momentų.
Feist sužavėjo savo grojimo technika: ji puiki gitaristė, tačiau nė karto tuo nepiktnaudžiavo. „Rokino“ tik tada, kai reikia, bet užtai kaip. Matyti muzikantę su sijonu ir aukštakulniais, taip užvaldžiusią gitarą, neįprasta, o Lietuvoje – ypač. Todėl dvigubai svarbu.
Apie Feist nuolat kalbama kaip apie „kuklią“ ar „paprastą“ – bet kai nori, ji būna rokenrolo badass. Fakto, kad karjerą pradėjo 15-os įkurdama pankroko grupę „Placebo“ – nemaišyti su jums žinomais „Placebo“ – iš jos DNR neištrinsi, ir nereikia.
Koncerte Feist turėjo idealią pritariančių muzikantų grupę: būgnininką, bosistą ir klavišininką, kurie aukštais antraplaniais vokalais perkeldavo dainas į kitą kūrybingumo lygą.
Feist kuriama „indie“ muzika yra be galo išradinga, tokia išliko net paprasčiausiais Trakų koncerto momentais. Pavyzdžiui, šimtus kartų atliktą ankstyvąjį hitą „Mushaboom“ ji, grodama vien akustine gitara, papildė elektronine savo pačios balso ir gitaros kilpa.
Kita vertus, bet kokią dainą atliekant unikaliu, it pašnibždomis skambančiu aukštu dainininkės balsu, ji suskamba kaip meno kūrinys.
Koncerto pabaigoje laukė intriga: ar sugros „1,2,3,4“? Tai daina-paradoksas: Feist, garsėjanti kaip ta, kuri pati rašo savo dainas, būtent šios vienos neparašė. Tačiau ji tapo, kaip sakė dainininkė koncerte, „daugiau pasiekusia už kitas. Tad kitos dainos jos labai nemėgo“.
Prieš 5 metus Taline, kai Feist pirmą kartą buvo Baltijos šalyse, ji jos negrojo net per antrąjį bisą. Tačiau dabar pasikeitė ir tai. „Išmokau šią dainą pamilti iš naujo. Tarsi suvokiau, kaip kitaip pasaulį matai kai tau 38-eri ir 28-eri.“
Sugrojo. Pakeistos tonacijos „1,2,3,4“ buvo dovana tiems fanams, kurie užaugo su „The Reminder“, Feist išgarsinusiu albumu. Tačiau Trakų pilies koncerte visa senoji kūryba atrodė per saldi, per paprasta, išaugta. „Smagu turėti dainas, it kolektyvinę atmintį“, – sakė Feist publikai sugrojusi perdarytą kitą praėjusio dešimtmečio hitą „I Feel It All“. Jautės, jog ir jai pačiai daugelis ankstyvųjų kūrinių – jau praeitas etapas.
Koncertui pasibaigus publika skandavo „Ačiū“ – kaip tarė pati Leslie, mieliausią žodį pasakyti „Thank You“, mat angliškai tai skamba kaip čiaudėjimas („achoo“).
Pristatydama dainą „Century“ („Šimtmetis“) ji teigė pasiryžusi gyventi 100 metų. Reikia viltis, kad per juos atsiras diena dar vienai kelionei į Lietuvą. Kad ir kiek koncertų čia vyktų, tokios protingos, nepretenzingos, bet kūrybinę kontrolę turinčios muzikos čia vis dar trūksta. Trakuose Feist buvo tikra artistė parodžiusi, kaip reikia. Tiems keliems šimtams svečių gyva gitarinė muzika nebeskambės taip pat.
