Su 47 metų Dariumi Dailidavičiumi nusprendėme pasišnekėti vietoje, kurioje jis praleidžia daugiausiai laiko – jo staliaus dirbtuvėse. Negaliu pasakyti, kad jos labai skiriasi nuo kitų – taip pat vėsu, taip pat nyku, skiriasi tik tai, kad viduje ganėtinai garsiai groja džiazo muzika. Pasidarome po puodelį arbatos ir atsisėdame greta vienintelio šilumos šaltinio patalpoje – sovietinių laikų pečiuko: „Žinai, po šios kelionės kažkaip sunkiai sekasi atsigauti. Jau beveik porą mėnesių praėjo, bet vis dar neatsimiegu“, – taip pokalbį pradėjo Darius.
– Tikriausiai esate keliautojas nuo pat mažų dienų.
– Visą vaikystę, paauglystę ir dalį suaugusio žmogaus gyvenimo praleidau muzikuodamas. Baigiau dabartinę Vilniaus Tallat-Kelpšos konservatoriją, klarneto specialybę, vėliau, tęsdamas tos pačios specialybės studijas, įstojau į Klaipėdos muzikos akademiją. Nepaisant to, kelionės mane traukė nuo vaikystės. Kai man buvo kokie 7 metai gyvenau Lentvaryje, su kiemo draugu sugalvojome pėsčiomis nueiti iki Vilniaus Televizijos bokšto. Kad ėjimas neprailgtų, su savimi pasiemėme vaikiškus šalmus ir medinius šautuvus. Televizijos bokšto nepasiekėme, bet po maždaug 8 valandų mus rado einančius laukais jau šalia Vilniaus. Nuo tada buvo aišku, kad būsiu keliautojas. Vėliau, 13 metų, tapau turistų būrelio nariu bei užsiėmiau kanojų-kajakų slalomo sportu.
– Nuo ko prasidėjo jūsų kelionės į tolimus kraštus, ar tiksliau, nuo kada?
– Jos prasidėjo vėlai. Darbas, buitis, šeima atitolino mano aistą kelionėms ir gerus du dešimtmečius apie jas tik pasvajodavau. Vieną dieną supykau ant savęs, kad apleidau mylimą pomėgį ir išsiruošiau vienas plaukti dar tirpstančiomis pavasarinėmis upėmis. Pradėjau internete ieškoti, kur išsinuomoti baidarę ir aptikau organizuojamą žygį Siesarčiu. Nusprendžiau prisijungti prie šio kolektyvo ir taip susipažinau su bendraminčiais. Nuo tada ir prasidėjo mano kelionės.
– Kur keliavote pirmiausia?
– Iš pradžių, kokį pusmetį, apsiribojau Lietuva. Buvau primiršęs irklavimo subtilybes, tad sportinę formą reikėjo susigrąžinti ramesnėse upėse. Na, o jau pačios kelionės prasidėjo nuo Skandinavijos. Šiaip ganėtinai kurioziška situacija gavosi, nes planavome važiuoti į Švediją, tačiau ten nuvykę pamatėme, kad žiema trauktis pradėjo gerokai vėliau, nei mes planavome. Dar bandėme ieškoti gyvų, neužšalusių upių, tačiau kai kelias dienas iš eilės dėl pusvalandžio plaukimo teko brautis pro giliausius sniegynus, siekiančius pažastis, nusprendėme imtis plano B. Aišku, kaip dažnai būna, planas B virto į planą C, o planas C virto į visus kitus planus, kol galiausiai, ieškodami neužšalusios ir plaukimui tinkamos upės, apkeliavome visą Skandinaviją. Dar didesnis kuriozas – kelionės pabaigoje tinkamiausią upę plaukimui atradome toje pačioje Švedijoje.
– Spėju, po sniegynų iki pažastų, kitas tikslas buvo šiltieji kraštai?
– Panašiai. Sekanti kelionė buvo į Sibirą. Tiksliau Sajanų kalnyną, prie pat Mongolijos sienos. Jeigu Skandinavijos kalnuose matėme daug daug gyvūnų, taip pat nemažai vandeninkų kaip mes, tai Sibire nematėme nei gyvos dvasios. Prieš važiuojant mus perspėjo, kad tų kraštų vietiniai ne patys draugiškiausi, bet nei su jais, nei su už žmones baisesnėmis meškomis susidurti neteko. Žinoma, nebūtų čia ko pasakot, jeigu ne nuotykiai.
Tik pradėjus plaukti ganėtinai sraunia upe, apvirto vienas iš dviejų katamaranų, kuriame buvau ir aš. Vienas komandos narys išplaukė į krantą, likusiems pavyko užsiropšti ant nevaldomo laivo. Nežinia kuom būtų baigęsi, tačiau nešami srovės po gerų 15 minučių patekome į sūkurį – dar apie porą valandų prasisukome lediniame vandenyje. Galiausiai, kita komanda su virve ištraukė mus į krantą. Tačiau tuom viskas nesibaigė: buvome vidury miškuotų kalnų, su suplyšusiu katamaranu ir vienu iš komandos narių kitame sraunios upės krante. Galiausiai po nesėkmingų bandymų parsiplukdyti komandos narį, jam teko keliauti pas mus per kalnus, tad visi susitikome tik vidury nakties.
– Skamba pavojingai. Ar neteko patirti rimtų sužalojimų?
– Sekančioje kelionėje Kirgizijoje, apsistoję pas vietinę piemenų šeimą, gyvenančią ant upės kranto, gavome paragauti ir vietinio gėrimio, kumyso – rauginto kumelės pieno. Jau pirmą gurkšį nurijau sunkai, o kadangi buvome labai svetingai sutikti, tai teko ragauti ir antrą, ir trečią kartą. Na, kitą dieną upės slenksčiai sukėlė ne pačias maloniausias skrandžio bangas.
Kitą, rimtesnį sužeidimą patyriau Norvegijoje. Vykome pavasarį dviem savaitėms pasiplaukioti atitirpusiomis upėmis. Antrają plaukimo dieną susitrenkiau plaštaką. Didelio skausmo nejaučiau, tačiau delnas sutino. Tikėjausi, kad tai menkas sumušimas, tad nepaisydamas skausmo, toliau su grupe sėkmingai plaukiojau. Tik grįžęs nuvykau į traumatologinį ir sužinojau, kad visą tą laiką prabuvau su lūžusiu kaulu. Labai džiaugiausi, kad apie lūžį nežinojau kelionės metu, kitaip gal būtų tekę plaukimą nutraukti anksčiau.
– Visos jūsų kelionės – plaukimas. O kaip gamtos vaizdai, šalių kultūra, papročiai ir kiti keliautojus dominantys dalykai?
– Kai kelionėms dažniausiai skiriame dvi savaites, o plaukimui pusantros, stengiamės pasivaikščioti po kalnus, tačiau kultūriniams dalykams laiko nelieka. Bet viešnagė Peru buvo kitokia. Ten praleidome daugiau nei mėnesį, o plaukimui skyrėme vos savaitę, likusį laiką praleidome keliaudami po šalį. Beje, tai buvo kelionė, kurioje palapinių beveik neprireikė – miegojome ant jūros kranto po atviru dangum.
Pirmiausia, žinoma, aplankėme Maču Pikču. Kitaip nei daugelis turistų, į pusę kalno drauge su komanda lipome pėsčiomis ir užtrukome nei daug, nei mažai – 6 valandas.
Tačiau smagiausia šios kelionės dalis buvo apsilankymas džiunglėse. Retas atvejis natūralioje gamtoje pamatyti pumą, aligatorius. Dar retesnis – būti užpiltam beždžionėlių kapucinų. Nors skamba juokingai, jos nejuokais mus išgąsdino. Matėme, kad šie gyvūnėliai pripratę prie žmogaus, tad nesibaiminome prieiti arčiau. Vienas kelionės draugas įsidrąsino ir mėgino vienai paliesti uodegą. Tokio vaizdo dar nematėme: visi kapucinai staiga atsisuko ir šiepdami dantis pradėjo lėtai artintis prie mūsų. Jų buvo kelios dešimtys. Kai jau manėme, kad būsime sukandžioti, vietiniams gidams šiaip ne taip pavyko jas nuvilioti vaisiais, tad išsisukome be žaizdų.
– Keliaujate į tolimas ir brangias šalis. Kiek jose išsileidžiate?
– Keliones pradedame planuoti prieš pusmetį ar net metus, tad numatome ir preliminarų biudžetą. Daugiausiai kainuoja bilietai: nesvarbu ar traukiniu, ar lėktuvu – jiems kartais tenka atseikėti ne vieną tūkstantį. Visa kita – smulkmenos. Maistą dažniausiai perkame kelionės vietoje, nes ten būna pigiau. Tai būna įvairūs makaronai, konservai, kruopos – greitai ant laužo paruošiami ir lėtai gendantys produktai. Dėl nakvynės – niekada nesukame sau galvos: turime palapines, kuriose miegame visos kelionės metu. Tad norint keliauti panašiu būdu išlaidos tikrai nėra didelės, didžiausią įtaką daro atstumas. Tačiau nebūtina vykti į kitą pasaulio kraštą: puikių upių atradome Čekijoje, Juodkalnijoje, Austrijoje. Kelių savaičių kelionės į šias šalis mums kainuoja nuo 250 iki 600 eurų.
– Kokia šalis artimiausiose planuose?
– Po mėnesio išvykstu į Kazachstaną. Iš vienos pusės ji bus kiek kitokia – beveik visą laiką praleisime plaukdami itin srauniomis upėmis: 5-6 balų iš galimų 6. Kartu vyksta stipri komanda, tad ir šį kartą tikiuosi apseiti be rimtesnių traumų.
