Romanas „Bičių istorija“, pirma rašytojos knyga suaugusiesiems, pavergė skaitytojus ir tapo pasauliniu bestseleriu. Tai ekologinis triptikas, pasakojantis apie sūnaus meilę ir kartu bičių ir viso pasaulio likimą.
1852 m. Anglijoje gyvena mokslininkas ir prekiautojas sėklomis Viljamas. Jis apimtas nevilties, nes jo tyrimai nesėkmingi, verslas vos gyvas, šeima skursta. Bet jį užvaldo idėja sukurti naujo tipo bičių avilį.
2007 m. Ohajo valstijos (JAV) užkampyje bitininkas Džordžas puoselėja ūkį. Jo sūnus Tomas turėtų tęsti tėvo pradėtą darbą, bet svajoja palikti namus ir studijuoti žurnalistiką. Vieną dieną tėvo ir sūnaus nesutarimai praranda prasmę, mat pasaulyje ima dingti bitės.
2098 m. Kinijoje, didžiuliuose soduose, Tao su kitomis darbininkėmis rankomis apdulkina žiedus, nes bičių seniai nebėra. Didžiausias moters troškimas – kad jos trimetis sūnus būtų laimingas. Bet staiga jį ištinka baisi nelaimė. Ant plauko pakimba ne tik mažylio, bet ir visos žmonijos ateitis.
Interviu rašytoja Maja Lunde kalba apie tai, kas ją pastūmėjo rašyti apie bites, kodėl jos tokios svarbios ir kodėl meilės niekada nebūna per daug.
– Kaip Jums kilo mintis rašyti apie bites?
– Kurį laiką svarsčiau imtis knygos suaugusiesiems, bet neradau nuoširdžiai dominančios temos. Sykį žiūrėjau dokumentinį filmą apie 2007 metais JAV ištikusią bičių žūtį. Jis mane išgąsdino, bet kartu likau sužavėta. Ir iškart apsisprendžiau, apie ką bus mano knyga.
Romanas parašytas pagal principą „kas būtų, jeigu būtų“. Kas būtų, jeigu bitės išnyktų? Kas nutiktų žmonijai? „Bičių istorijoje“ pateiktas ateities scenarijus ne itin viliojantis. Bitės visiškai išnyksta, ima trukti maisto, žmonių populiacija mažėja. Pasaulį apima krizė, pražūties nuojauta. Labiausiai tai paliečia Europą ir JAV.
– Nejau tiek tereikia? Negi bitės tokios svarbios?
– Atrodo, mažulyčiai gamtos elementai, tokie kaip bitės, nieko nelemia, bet taip nėra. Žmonėms reikalingi visi gamtos elementai. Pavyzdžiui, bitės – tarsi mūsų Žemės termometras. Jeigu jos paklius į bėdą, pakliūsime ir mes.
Bet rašau ne tik apie bites. Trys pagrindiniai veikėjai – Viljamas, Džordžas ir Tao – mylintys žmonės, kurie išgyvena baimę ir viltį, troškimą kovoti ir rezignaciją. Juos skiria ištisi pasauliai – nenusisekęs, sunkiai besiverčiantis mokslininkas devynioliktojo amžiaus Anglijoje, bitininkas, gyvenantis JAV dvidešimt pirmajame amžiuje ir kinė moteris, gyvenanti 2098 metais. Kartu su kitomis moterimis ji perima bičių darbą ir apdulkina augalus rankomis.
– Vadinasi, neprisirišote prie įprastų dalykų?
– Ne, buvo įdomu įsijausti į kailį žmonių, gyvenančių visiškai kitokius gyvenimus, kitais laikais, kitose šalyse. Smagu, kai rašydama gali atitrūkti nuo savo aplinkos. Kita vertus, mus visus valdo tie patys esminiai jausmai ir instinktai, nepriklausomai nuo laiko ar vietos. Svarbiausia yra matyti pasaulį akimis to žmogaus, apie kurį rašai.
– Bitės yra knygos leitmotyvas. Tačiau visas tris istorijas vienija vaikų ir tėvų santykiai.
– Tai be galo įdomus ryšys. Jis apima beribę meilę, tačiau dažnai būna ir ambivalentiškas. Be to, jis nuolatos vystosi. Pati pastebiu tai bendraudama su savo trimis vaikams. Jiems augant keičiasi ir mano kaip motinos vaidmuo. Nuolat turiu mokytis, kyla naujų iššūkių, vis patiriu naujų džiaugsmų.
– Knygoje rašoma, kad visada norime savo vaikams suteikti tai, ko neturėjome patys. Manote, kad kartais persistengiame?
– Nors pačios meilės per daug nebūna, būna per daug daiktų. Ypač kai palyginame, kiek gauna vaikai kitose pasaulio vietose. Juk galime duoti mažiau daiktų ir dažniau apkabinti. Kartais mums vertėtų mažiau galvoti apie save, o daugiau apie bendrumą, lygiai kaip bičių pasaulyje. Nemanau, kad man reikėtų daugiau apie tai kalbėti. Neturiu tikslo perduoti kokios nors žinios, juk knyga kalba pati už save.
– „Bičių istorija“ verčia mus kažko imtis, ji – kur kas daugiau nei eilinis romanas. Perskaitęs knygą, pagalvoji: tučtuojau reikia ko nors griebtis! Manote, kad daugeliui kyla tokių minčių?
– Viliuosi. Klimatas ir aplinkosauga yra svarbiausias iššūkis nūdienos žmonėms. Katastrofa gresia visą laiką. Svarbiausia nenuleisti rankų, neprarasti vilties, nemanyti, kad jau per vėlu elgtis tinkamai. Štai ir pastūmėjote mane išsakyti žinią (šypsosi).
Parengė Justė Nepaitė
