Prieš imdamas realizuoti jam reikalingus įvykius, žmogus turi harmonizuoti savo santykį su pasauliu, priimti šį pasaulį tokiu, koks jis yra. Kitaip sakant, reikia liautis smerkti vienokius ar kitokius pasaulio netobulumus. Jei žmogus įsitikinęs, kad pasaulis daugiau ar mažiau netobulas, jis pažeidžia pusiausvyrą, o pažeidimas sukelia įvairias pasekmes, pradedant ligomis, baigiant nelaimingais atsitikimais, nemalonumais, pastangų blokavimu. Pakanka tik liautis reikšti pasauliui pretenzijas, ir visi malonumai palaipsniui pasitraukia iš gyvenimo, pats gyvenimas pradeda džiuginti, žmogus tampa gyvenimo numylėtiniu.
Yra kelios tikslo pasiekimo strategijos.
Kokiu būdu gyvenimas gali įtakoti žmogaus elgesį? Labai paprastai – gyvenimas arba padeda, arba trukdo žengti link tikslo ir siekių įgyvendinimo.
Kiekvienas žmogus turi norų ir tikslų – įgyti išsilavinimą, susirasti mėgstamą darbą, uždirbti daug pinigų, sukurti šeimą, užauginti vaikus, pasiekti kažką kurioje nors srityje ir t.t. Visi žengia į savo tikslus ir dauguma anksčiau ar vėliau juos pasiekia. Tačiau vieniems tai gaunasi greitai ir lengvai, kitiems – ilgai ir sunkiai. Pasvarstykime, kodėl taip gaunasi.
Teoriškai įmanomos dvi skirtingos bet kokio trokštamo tikslo pasiekimo strategijos.
Pirmasis variantas – grubi jėga, kova. Gyvūnų pasaulyje analogu galime laikyti jaučio ar šerno metodą, kurie nieko nebijo ir triuškina visas kliūtis savo kelyje. Kai kurie žmonės taip ir veikia gyvenime, atkakliai ir su azartu įveikdami gausias kliūtis. Galima sakyti, kad visas jų gyvenimas pašvęstas kovai. Jiems netgi patinka kliūtys, kadangi leidžia pajausti visą gyvenimo pilnatvę – kol užteks sveikatos, suprantama.
Savaime aišku, tokiam metodui prireikia daug drąsos, vidinio tikėjimo pergale, didelės energijos, įgimtų lyderio savybių. Toks bruožų rinkinys būdingas anaiptol ne kiekvienam žmogui.
Antrasis variantas – ramaus ir tikslingo tikslo siekimo kelias, praktiškai neigiantis dalyvavimą konfliktuose, kovose, didelių sunkumų įveikime. Tai išminčiaus kelias. Išminčius – ne karys, jis nešvaisto jėgų kovai su žmonėmis, kurie nesupranta, ką daro.
Gyvūnijos pasaulyje taip elgtis gali, pavyzdžiui, laukinis arklys. Jis irgi pakankamai stiprus, tačiau yra linkęs įsiklausyti į aplinkinius garsus, dairytis aplinkui – ar nėra kokios grėsmės. Tai leidžia nestoti į kovą be ypatingos reikalo.
Antrasis kelias būdingas gerokai didesniam skaičiui žmonių, kurie neturi įgimtų lyderio bruožų. Dėl to reikia mokytis siekti tikslo, įsiklausant į tuos signalus, kuriuos be paliovos mums siunčia gyvenimas. O jis visą laiką sąveikauja su mumis, tik mes neįpratę girdėti jo ir duoti jam teisingus nurodymus. Mūsų šito niekas nemokė, dėl to tenka daryti begalę klaidų, dėl ko troškimai neišsipildo.
Pagrindinė priežastis, dėl kurios neišsipildo norai, yra ta, kad žmogus savo viduje ar išorėje konfliktuoja su jį supančiu pasauliu ir pačiu savimi. O viena iš pagrindinių sąlygų gauti praktišką pagalbą iš gyvenimo yra sugebėjimas priimti supantį pasaulį tokiu, koks jis yra, nežiūrint į tai, kad mums jis gali atrodyti netobulas.
Mūsų pasaulyje labai sudėtinga laikytis tokios pozicijos, pas mus visi susiskaldę į turtuolius ir vargšus, tikinčiuosius ir ateistus, sąžiningus ir nesąžiningus ir t.t. Tačiau tai yra būtina ir vienintelė sąlyga.
