Deja, bet ypatingo dėmesio sulaukiantys politiniai veiksmai ir sprendimai nuošalėje palieka kitas, mūsų valstybei itin aktualias problemas: vis dar egzistuojantį institucinės vaiko globos poreikį, bendruomeninių paslaugų stoką; vėliau kylančias psichosocialines problemas, su kuriomis susiduria vaikus auginančios šeimos, nesulaukiančios visuomeninės pagalbos ir kt.
Išliekanti problema – institucinė globa
Aukščiausią juridinę galią turinti Lietuvos Respublikos Konstitucija ir daugelis kitų Lietuvos Respublikos teisės aktų deklaruoja neginčijamą tiesą, jog valstybė saugo ir globoja šeimą. Deja, bet neretai vaiko globa suprantama ir įgyvendinama tiesiogiai, t.y. vaikai ir toliau atsiduria specialiuose vaikų globos namuose.
Nepalankiai atrodantys skaičiai nepaneigia vis dar egzistuojančios problemos – vaikų apgyvendinimo globos įstaigose. Vadovaujantis oficialiais duomenimis, 2016 m. tėvų globos netekusių vaikų skaičius siekė 2184; lyginant su ankstesniais metais, šis skaičius išaugo: atitinkamai 2014 m. siekė 1871, o 2015 m. – 1837. Nors didesnis skaičius vaikų, kuriems globa nustatyta šeimose (935), tačiau nemažai vaikų atsidūrė ir savivaldybių vaikų globos namuose (748).
Iš tiesų, žinant tai, kad Lietuva nėra itin didelė valstybė, šis skaičius nėra mažas, atvirkščiai – kelia skaudulį, kad negebame pasirūpinti vaikais ir išvengti jų patekimo į globos įstaigas. Vaikai tėvų globos netenka dėl daugelio priežasčių (lieka našlaičiais, tėvai dingsta be žinios, negali rūpintis vaikais dėl ligos ir kt.), tačiau dažniausiai vaikai globos netenka dėl netinkamo tėvų auklėjimo, dėl nepriežiūros, nesidomėjimo vaiku.
Nepaisant to, kad vaiko globa institucijoje yra kur kas geresnis sprendimas daugumai vaikų, neradusių vietos savo artimųjų šeimose, tačiau vis labiau kalbama apie tai, kad vaikų globos institucijos kenkia vaiko emocinei, fizinei, psichinei vaiko raidai; imama abejoti ar vaikų globos įstaigos gali paruošti vaiką savarankiškam gyvenimui, ar gali daryti teigiamą įtaką jo socialinių įgūdžių formavimuisi. Mano manymu, būtina ieškoti galimų institucinės globos alternatyvų.
Ne per seniausiai Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ir darbo ministro įsakymu patvirtintas 2014-2020 m. veiksmų planas, kuriuo siekiama pereiti nuo institucinės globos prie šeimoje ir bendruomenėje teikiamų paslaugų vaikams, likusiems be tėvų globos. Plane numatyta kompleksiškai teikti alternatyvias vaiko globai paslaugas (socialines, švietimo, kultūros, sveikatos priežiūros ir kt.).
Nors keletas vaiko globos įstaigų jau žengė pirmuosius žingsnius link savo globos namų uždarymo, tačiau daugeliui Lietuvos gyventojų šis planas nėra žinomas, aiškus ir, be abejo, suprantamas. Deja, bet viešas įsakymo paskelbimas ir prieinamumas internetinėje erdvėje dar neužtikrina visiško jo įgyvendinimo. Iš tiesų, mano nuomone, Lietuvoje trūksta informacijos apie koordinuotą ir galimą pagalbą vaikui ir jo šeimai, apie skirtingų, bet taip reikalingų įvairių paslaugų prieinamumą bendruomenėje, apie galimybes kiekvienam iš mūsų prisidėti prie šalia gyvenančios socialinius sunkumus patiriančios šeimos.
Kodėl taip vangiai plėtojama vaiko globos šeimoje formų įvairovė, kokių bendruomenėje teikiamų paslaugų Lietuvai šiuo metu labiausiai reikia?
Padėtų kūrybinis požiūris į socialines problemas
Jeigu globos įstaigų uždarymas nesistūmėja, vaikai ir toliau tyliai kenčia ir išgyvena būdami toli nuo šeimai artimos aplinkos. Viena svarbiausių visuomenės, t.y. mūsų, funkcijų – sudaryti galimybes vaikui įsilieti į socialinį gyvenimą, tapti neatskiriama visuomenės dalimi. Tačiau, šios funkcijos įgyvendinimas priklauso nuo kiekvieno miesto, vietovės ar bendruomenės, kuri geriausiai žino vietos gyventojų poreikius, problemas, valdo informaciją, gali modeliuoti situaciją ir užtikrinti būtiną pagalbą vaikui ir (ar) jo šeimai.
Įstatymai negarantuoja visiško vaikų gyvenimo kokybės gerinimo, nes neįmanoma to paties modelio ar įstatymų normos identiškai integruoti į kiekvieną miestą, vietovę ar bendruomenę. Negalime paspausti „copy-paste“ mygtuko ir tikėtis, kad viskas veiks. Tikslinga ieškoti kitų būdų ir priemonių kaip spręsti mūsų valstybės socialines problemas.
Manau, socialinėms problemoms spręsti yra svarbus Lietuvos gyventojų, mūsų pačių, požiūris į opias visuomenines problemas.
Skatinčiau savivaldybes atkreipti didesnį dėmesį į vykdomų užsiėmimų programų plėtrą bendruomenėse, kurių tikslas – ugdyti skirtingus vaikų įgūdžius. Pavyzdžiui, plėtoti meninio ugdymo programas, kurios skatintų vaikų kūrybiškumą, padėtų vaikams tobulinti savo sugebėjimus, išmokti naujų darbų ir darbelių; plėtoti socialinių įgūdžių programas, kurios ugdytų vaikų socialinius įgūdžius, būtinus efektyviam funkcionavimui visuomenėje ir orientavimuisi gyvenime; padėti vaikams stiprinti jų savigarbą bei savo vertės suvokimą.
Mano lankytų užsienio šalių patirtis rodo, kad savanorių darbas su vaikais tampa tikru pagalbininku socialiniams darbuotojams, kurie neretai tiesiog fiziškai nėra pajėgūs padėti visoms šeimoms. Iš tiesų, savanoriai padeda organizuoti laisvalaikį, vaikų užimtumą, paruošti pamokas, įtraukia vaikus į meninę, pažintinę veiklą, vaikams organizuoja nedideles ekskursijas. Apskritai tikslinga skatinti teigiamą visuomenės požiūrį į bendruomenėje teikiamas paslaugas, daryti daugiau socialinių tyrimų tam, kad parodytumėme jų teikiamą naudą.
Abejingumas socialinius sunkumus išgyvenančioms šeimoms skatina didesnį tokių šeimų atotrūkį nuo visuomenės, o tai sukelia dar daugiau problemų. Šeimos jaučiasi negerbiamos, nevertinamos, todėl arba palieka gimtąją šalį, arba nustoja rūpintis vaikams. Be to, vaiko patekimas į globos namus valstybei kainuoja itin didelius ekonominius kaštus (globos namų išlaikymas ir kt.). Tik efektyvi, geranoriška ir kokybiška pagalba vaikui ir jo šeimos nariams padėtų įgyti kur kas šviesesnių atspalvių visuomenėje ir užkirstų kelią daugeliui socialinių problemų ateityje.
Dažniausiai pasirūpinti reikia šalia esančiu giminaičių, draugų, kaimynų vaiku. Nebūk abejingu – Tu juk visuomenės dalis.
Sutinki ar nori paprieštarauti? Išsakyk savo nuomonę rašydamas el. p. pilieciai@delfi.lt.