Burmos kačių veislyno „Alled“ įkūrėja Vilma Sivinskaja pasakoja, kad visą gyvenimą buvo apsupta kačių. Vaikystėje – trumpam priglaustos kiemo murklės, kiek vėliau jos širdį užkariavo Burmos veislės katės.

„Kasdien namo parsinešdavau po naują kačiuką. Jų laikyti, deja, negalėjau, bet stengdavausi bent pamaitinti. Galiausiai mano pastangos atsipirko – tėvai leido laikyti Tajų veislės katytę. Nors ji nebuvo labai draugiška – ant rankų eidavo tuomet, kai pati to norėdavo, o aplinkinius draskė, mes ją mylėjome besąlygiškai. Ji pas mus gyveno 11 metų.“

Sukūrusi šeimą Vilma pradėjo galvoti apie augintinį. Renkantis naują šeimos narį, reikėjo atsižvelgti į visos šeimos poreikius – sūnus norėjo gyvūno, bet buvo alergiškas kailiui, vyras nenorėjo, kad augintinis šertųsi, o Vilma žinojo, kad kol kas jų namuose negyvens šuo, nes nė vienas iš namiškių neturės laiko jį vedžioti. Tuo metu atrodė, kad geriausias pasirinkimas – sfinksų veislės katės.

„Sfinksai mums tiko, bet pasidomėję veisle supratome, kad jų charakteris mūsų šeimai nėra tinkamas. Galiausiai vienoje parodoje pamačiau Burmos katę ir iškart pasakiau, kad būtent ji taps mūsų šeimos dalimi. Metus rinkau informaciją apie jas, bendravau su veisėjais, važinėjau po parodas, klausiausi visų įmanomų atsiliepimų. Supratę, kad Burmos katės tikrai atitinka mūsų norus, dar kartą apsvarstę, ar sugebėsime ją auginti ir skirti pakankamai laiko, galiausiai nusprendėme ją įsigyti.“

Gyvūną Vilma rinkosi atsakingai – Burmos katės gyvena apie 15 metų. Visiems šeimos nariams ji tiko – jos beveik nesišeria, nes neturi poplaukio, dėl to jų jų kailis praktiškai nesukelia alergijos, jos be galo draugiškos. Dažnai šios katės vadinamos šilkinėmis katėmis, nes jų kailis ypač švelnus ir žvilgantis. Vilmos įsigyta katė buvo tinkama veisti, tad veisėja pasiūlė dalyvauti kačių parodose. Moteris pasakoja, kad pirmojoje parodoje dalyvavo vedama azarto, vėliau tai tapo visos šeimos pomėgiu.

„Burmos katės yra labai bendraujančios, visada seka iš paskos. Jos myli žmones ir be jų negali gyventi. Tad kaskart, kai žmogus nori įsigyti kačiuką, sakau, kad šie gyvūnai bus labai nelaimingi, jei neskirsite jiems pakankamai dėmesio ir laiko. Be to, jos mėgsta miegoti šalia šeimininkų. Jei šeimininkas neįsileidžia į lovą, gali jaustis atstumtos, tapti vangios, niūrios, netgi susirgti depresija. Todėl jos gerai jaučiasi gyvendamos su kitais augintiniais. Pavyzdžiui, Skandinavijos šalyse Burmos katės parduodamos tik į tuos namus, kur yra dar koks nors gyvūnas, dvi katės. Joms būtinas bendravimas.“

„Purinos“ projekto „Gyvūnai – mūsų draugai“ tikslas – parodyti, kad augintiniai yra tikri šeimos nariai, puikūs kompanionai įvairiose gyvenimo situacijose. Burmos kates vienas namuose galima palikti daugiausia vienai parai, bet ne ilgesniam laikui. Jei augintinio nėra galimybės pasiimti kartu, geriausia jį palikti artimiesiems ar draugams, su kuriais jis galėtų kurį laiką pagyventi. Šios katės pratintos nuo mažens dievina keliones, tad jas lengvai galima vežtis atostogauti kartu. Vilma savo augintinę Dellą yra išmokiusi vaikščioti lauke su pavadėliu – vos jį pamačiusi augintinė iš karto apsidžiaugia ir laukia, kada eis į lauką.

„Burmos katės yra lengvai auklėjamos ir dresuojamos. Amerikoje rengiamos net kačių vikrumo (angl. agility) varžybos. Taip pat jos mėgsta nešioti žaislus – meti kamuoliuką, jos visada jį atneša. Todėl šios katės tinka šeimoms su vaikais, nes jos tiesiog dievina žaisti kartu. Kai mano vaikas buvo mažas ir žaisdavo su kareivėliais, Della būtinai prisistatydavo šalia ir bandydavo ką nors pastumti, dalyvauti, taip, aišku, erzindama sūnų.“

Burmos kačių protėviai gyveno Pietryčių Azijoje, Tailando šventyklose. 1930 metais šios katės buvo atvežtos į Jungtines Amerikos Valstijas. Būtent Amerikoje jos buvo pripažintos veisle ir pradėtos veisti. Šeštajame dešimtmetyje pirmosios šios veislės katės buvo atvežtos į Europą. Iš Didžiosios Britanijos jos paplito po visą pasaulį ir apsigyveno daugelio žmonių namuose.

„Šios katės lengvai atlaiko ir ilgesnes keliones. Jei šeimininkai važiuoja kartu, Burmos katėms nesvarbu, kokioje vietoje teks gyventi ar nakvoti. Katėms smalsu, įdomu apžiūrėti naują vietą, bet dėl to jos nepatiria streso. Verta prisiminti, kad Burmos katės daug šneka su žmonėmis, kalbina juos. Kai ilgiau pagyvenau su Burma, pagal intonaciją jau lengva suprasti, ką ji nori pasakyti – kada miauksėdama ji nori valgyti, o kada negali kažkur įeiti. Toks bendravimas turi būti priimtinas šeimininkui, nes kitu atveju gali jį varginti. Taip pat jos mėgsta vandenį. Štai turime mažytį akvariumą, Della prie jo sėdi, medituoja, laka vandenį, bet nieko nedaro žuviukui Žydrūnui.“

Užsakymo nr.: PT_75255381