„Atsidarėme 2014 m. Patys pirmi metai, galvojome, nebus geri, tačiau labai apsidžiaugėme, nes gavome šiek tiek pelno. Nuostolingai nedirbome net pačius pirmus metus“, – atsimena šilališkė.
Įkurti sugalvojo grįžusi iš JAV
Picerijos „Bamba“ atsiradimo istorija, galima sakyti, prasidėjo prieš maždaug dešimtį metų, R. Bergelei po universiteto baigimo emigravus į JAV. Ten ji dirbo maitinimo įstaigoje.
Moteris sako, kad JAV galėjo džiaugtis amžina vasara – gyveno Floridoje. „Vienas didžiausių dalykų, kurių pasiilgstu, yra amžina saulė. Tačiau, kad ir kur važiuosi, jeigu nori gerai gyventi, turi ir sunkiai dirbti. Pinigai iš dangaus niekur nebyra“, – tikina.
Grįžti iš emigracijos verslininkę suviliojo šeima ir meilė. Iš Amerikos moteris patraukė tiesiai į savo gimtinę – Šilalę. „Dabartinis vyras čia jau buvo įleidęs šaknis, turėjo pakankamai gerą darbą. Net nebuvo tokios minties kitur važiuoti. Čia viskas yra pažįstama, juolab, Šilalė – idealus miestas šeimos kūrimui“, – kalba moteris.
R. Bergelė pasakoja, kad grįžusi į Lietuvą verslą pradėjo kurti ne iš karto – metus dirbo samdomą darbą. „Po to tiesiog sėdom kartu su vyru ir nusprendėm, kad reikia atidaryti savo verslą. Pirma mintis, aišku, buvo maitinimo įstaiga. Norėjosi to, ko nebūtų Šilalėje, todėl nusprendėme, kad reikia atidaryti piceriją“, – teigia.
Darbuotojų rasti – nelengva užduotis
Pirmieji nuosavo verslo gyvavimo metai, moters žodžiais, nebuvo lengvi – picerijoje dirbo ji pati su vyru ir darė viską: nuo tešlos maišymo iki klientų aptarnavimo. Šiuo metu įstaigoje dirba 12 darbuotojų.
Visgi, R. Bergelė kalba, kad gerą darbuotoją rasti sunku. Tačiau ji tikina, kad tai – ne tik gimtosios Šilalės problema.
„Labai sunku kalbėti Lietuvos mastu, bet tie, su kuriais pasišnekam, turi tą pačią problemą – kvalifikuotą darbuotoją rasti sunku. Negelbėja ir tai, kad jam mokamas tikrai ne minimalus užmokestis“, – konstatuoja ji.
Specialistus, kurie mokė, kaip gaminti picas, teko vežtis iš sostinės Vilniaus – esą tokių žmonių Šilalėje taip pat nėra.
Pastebi skirtumų tarp amerikiečių ir lietuvių
Tiesa, dabar problemos versle – kitos, teigia R. Bergelė. Ji sako, kad klientų stygiumi iš principo nesiskundžia, bet tuštėjančių miestų problema Šilalėje – jaučiama. Tai patvirtina ir faktas, kad picerijos darbo pikas, kaip teigia ji, yra vasara: „Tada sulaukiam daug emigrantų, sugrįžtančių į gimtinę.“
Paklausta, kodėl Šilalėje iki 2014-ųjų nebuvo nė vienos picerijos, moteris mąsto: „Kurti verslą gal ir yra kam, tik daugelį baugina pradžia. Visi galvoja, nuo ko pradėti. Aišku, ir klientų nėra labai daug. Žmonės emigruoja ir tai daugelį stabdo nuo bet kokio verslo atidarymo. Gyventojų mažėja, tai atsiliepia ir mums.“
Paprašyta palyginti maitinimo įstaigas JAV ir gimtojoje Šilalėje, moteris samprotauja, kad skirtumų yra daug, o bene didžiausias jų – klientų aptarnavimo kultūra. Šiam aspektui, anot R. Bergelės, už vandenyno skiriamas didelis dėmesys.
„Pradedant nuo kliento sutikimo, baigiant jo išlydėjimu iš maitinimo įstaigos. Ten klientas jaučiasi kaip namuose. Mes stengiamės tai daryti ir čia, Šilalėje, kalbame apie tai su darbuotojais“, – tikina moteris.
„Klientai irgi skiriasi. Aišku, yra ir ten įžūlių, nemandagių klientų, bet ten žmonės daugiau šypsosi, yra mandagesni. Manau, kad tai yra dėl įgimto būdo. Mes esame daug santūresni žmonės. Pas mus pradėti pokalbį su nepažįstamu žmogumi yra daug sunkiau.
Manau, kad mes paprasčiausiai esame šiaurietiškos šalies gyventojai, turim perlipti per save tam, kad nepažįstamam žmogui pasakyti kad ir tą patį komplimentą. Ir pačiam žmogui gera tai girdėti, ir tau. Manau, kad pas mus paskutiniu metu trūksta žmogiškumo. Pradedame nužmogėti, viskas labiau remiasi į finansus, pinigus, nei į tą žmogiškąjį faktorių“, – pasakoja verslininkė.
Miestelių kavinės vilioja didelėmis porcijomis
R. Bergelė tikina, kad jos šeimos picerijoje sumaniusi pavalgyti šeima vidutiniškai išleidžia 30–40 eurų. Tiesa, dėl kainų moteris kartais sulaukia ir skundų.
„Kai kurių patiekalų kainomis žmonės skundžiasi. Mes gaminam šviežius gaminius, jų kainos yra aukštesnės. Lyginant su kitom maitinimo įstaigomis Šilalėje, pas mus yra brangu. Kitur pavalgyti galima už tris eurus.
Pas mus, jeigu nori kažko iš grilio patiekalų, už tuos tris eurus nepavalgysi. Bet skiriasi ir patiekalų kokybė. Kai atidarinėjom piceriją, buvom nusiteikę, kad geriau bus brangiau, bet kokybiška. Viską, ką valgome mes patys, patiekiame ir klientui“, – aiškina moteris.
„Jeigu atsidarytų kita picerija, kuri nuleistų kainas žemiau, nežinau, kas čia būtų, – mąsto. – Mes kartais stipriai suabejojame, ar žmogui reikia kokybės, ar kainos. Manau, kad šiandien žmogui yra svarbesnė kaina.“
Ji teigia, kad maitinimo įstaigos mažesniuose miesteliuose klientus vilioja didelėmis porcijomis.
„Tarp didžiųjų miestų ir Šilalės skiriasi porcijų dydis. Didžiuosiuose miestuose jos yra mažesnės. Manau, kad jeigu mes čia patiektumėm tokias porcijas kaip kitur, stovėtumėm tušti. Miestelio klientas yra pratęs gauti daugiau už mažai“, – sako R. Bergelė.
Tiesa, ji tikina pastebinti, kad gyventojų požiūris keičiasi. Jos žodžiais, žmonės vis labiau ieško ne kiekybės, o kokybės. „Bet mes auginamės tą klientą, kuris nori gražaus maisto. Galbūt jo ir mažiau lėkštėje, bet tai yra estetiškas vaizdas. Dabar žmonės pradeda norėti matyti gamybos procesą, nori, kad patiekalas atrodytų estetiškai ir sutinka mokėti didesnę kainą už gražų patiekimą. Manau, kad klientas tikrai keičiasi“, – džiaugiasi moteris.
