Vietoj universiteto studijų programos jis pasirinko savo kelią – aikido. Toks pasirinkimas Roką nuvedė į Šveicariją, kur jis tapo profesionaliu aikido instruktoriumi. R. Leonavičius grįžo į Lietuvą ir šiandien savo studijoje Šiauliuose dalinasi žiniomis su kitais, moko ir kuria mažą, draugišką bendruomenę.
- Tavo kartos žmonės gyvena pasirinkimų laisvės sąlygomis. Kas lėmė, kad pasirinkai aikido?
- Aikido man yra gyvenimo būdas ir ištisa filosofija, kuri neatskiriama nuo kūno judesių, pratimų, kurie padeda mums geriau suvokti, ko mes norime iš gyvenimo. Ši fizinė praktika moko, kaip priimti konfliktus, kaip kurti santykius ir tobulėti – tapti geresniais žmonėmis.
Į aikido treniruotes mane, dar moksleivį, kadaise pakvietė draugas. Gyvenau Panevėžyje, aplinka man atrodė nerami ir grėsminga, todėl norėjau išmokti apginti save ir draugus. Į pirmąjį užsiėmimą atėjau visiškai nieko nenutuokdamas apie aikido. Pamatęs supratau, kad atradau savo aistrą ir galiu visą likusį gyvenimą to mokytis.
- Kaip nusprendei baigęs mokyklą vykti į Šveicariją?
- Kiekviename gyvenimo etape mes esame laisvi rinktis. Likus porai metų iki abitūros egzaminų nusprendžiau, kad gyvenime noriu užsiimti aikido. Ėmiau aktyviai ieškoti vietos, kur galėčiau gyventi ir nuolat treniruotis. Atradau mokyklą ir bendruomenę Šveicarijoje. Jie mane priėmė ir aš pasiryžau tapti profesionaliu aikido instruktoriumi.
Šveicarijoje su trumpomis pertraukėlėmis praleidau trejus metus. Įgijau unikalios patirties. Į mokyklą susirinko įvairaus amžiaus žmonės iš viso pasaulio, vyravo multikultūrinė aplinka. Šveicarija labai graži, įspūdinga Alpių šalis, tačiau mes didžiąją laiko dalį praleidome uždarose patalpose: gaminome vieni kitiems valgyti, kartu meditavome, kartu treniruodavomės, pykomės, taikėmės, džiaugėmės. Teko išmokti atrasti pusiausvyrą ne tik treniruojantis, bet ir bendraujant su įvairiais žmonėmis.
- Kaip išsilaikei?
- Pirmaisiais metais mane parėmė tėvai. Taupiau, bet Šveicarijoje lietuviški pinigai sparčiai išnyksta.
Ilgainiui apsipratau, ėmiau susirasti darbelių pas kitus bendruomenės narius: vedžiojau šunį, atlikau smulkius remonto darbus. Kartais mane pasamdydavo mano mokytojas, kad padėčiau statybose. Taip pat kartą per savaitę sutvarkydavau jo namus.
Kai gavau juodą diržą, pradėjau vesti privačius užsiėmimus, tapau naujų bendruomenės narių prižiūrėtoju ir patarėju, todėl man nereikėjo mokėti už pastogę ir užsiėmimus. Džiaugiuosi ir esu dėkingas, kad tėvai manimi patikėjo ir suteikė galimybę žengti savo pasirinktu keliu.
Patirtis Šveicarijoje mane labai pakeitė, dar geriau supratau, ko noriu gyvenime, įsitikinau, kad esu teisingame kelyje, o svarbiausia, kad įgijau žinių ir įrankių, kurie padeda prasmingai išreikšti ir realizuoti save.
- Ar nebūdavo sunku grįžti į Lietuvą ir po to vėl išvažiuoti?
- Namo grįždavau periodiškai, kas pusę metų. Lietuvoje praleisdavau porą savaičių ir tai buvo tarsi atskaitos taškas, stotelė, kurioje galiu pamatyti, kaip pasikeičiau pats. Kalbu ne tik apie didelius skirtumus, kurie matomi lyginant Lietuvą su Šveicarija, tačiau ir skirtingas aplinkas, kurios supo mane tėvynėje ir svetur. Atsimenu, kai pirmą kartą grįžau į Lietuvą, palūžau po dviejų dienų, apėmė depresija, užsidariau savyje ir laukiau, kol vėl išskrisiu į Šveicariją.
Tačiau kuo toliau, tuo labiau išmokau ištverti ir susigyventi su kultūriniais pokyčiais, aplinkos pasikeitimu. Supratau, kad mane supa labai daug dirgiklių, daug neigiamos informacijos. Būtent todėl nusprendžiau aplink save kuo greičiau suburti bendruomenę – ratą žmonių, kurie mistų ir gyventų tuo pačiu, vieni kitus palaikytų.
Grįžęs iš karto ėmiau veikti. Nieko nelaukdamas Šiauliuose atidariau studiją, kurioje šiandien žmonės užsiima aikido ir joga – mano žmona Mila yra profesionali jogos ir jogos ore instruktorė.
- Ar jums pavyko suburti savo bendruomenę?
- Taip. Dabar jaučiu, kad gyvenu tarsi saugiame, pozityvios energijos burbule – su visais tokio gyvenimo pliusais ir minusais. Mane supa žmonės, kuriuos domina tokie patys dalykai, kurie vadovaujasi panašia gyvenimo filosofija ir vertybėmis. Apima jausmas, kad aplink visi yra labai geri ir faini . Man atrodo, kad mūsų bendruomenė yra pakankamai plati. Žmonės gan greitai įsitraukia, jeigu jiems sudarai sąlygas tobulėti, susikoncentruoti į vertingus dalykus, jie patys pastebi, kaip atsiskleidžia ir atranda savo potencialą.
Todėl pakeitęs aplinką, nuvykęs į kokį renginį pagaunu save mąstant: „Pasirodo, kad žmonės kartais gyvena ir kitaip“ (šypsosi). Draugiška bendruomenės apsuptis suteikia svarbų saugumo jausmą, pojūtį, kad aplink viskas gerai.
- O kažkada juk viskas atrodė kitaip?
- Prisipažįstu, kai išvykau gyventi ir mokytis į užsienį, aš nekenčiau Lietuvos. Viskas aplink erzino – bloga valdžia, neigiamai nusiteikę žmonės. Norėjosi kuo greičiau iš čia išsinešdinti. Manau, taip jautėsi daugybė išvykstančių mano kartos žmonių.
Per pirmuosius mėnesius Šveicarijoje suvokiau, kad niekas nežino, kas yra Lietuva. Turėjau daug pasakoti apie savo šalį. Iš pradžių savo pasakojimą pradėdavau nuo įvairiausių blogybių. Vėliau atsirado temos, kurios Lietuvą svetimšalių akyse daro įstabią: dramatiška istorija, unikali kalba ir t.t. Supratau, kad Lietuva man yra svarbi, kad jaučiu ryšį.
Taip pat ėmiau domėtis Šveicarijos žmonių gyvenimu ir jie man atskleidė savo šalies trūkumus. Paaiškėjo, minusų galima rasti visur. O iš pliusų galima puikiai pasimokyti, pritaikyti pažangius sprendimus Lietuvoje. Juk lyginant su Šveicarija Lietuva turi tiek daug derlingos žemės! (šypsosi). Tačiau didžiausias turtas, žinoma, yra gimtojoje šalyje gyvenantys žmonės. Jie trokšta judėti pirmyn, ieško žinių ir išminties – vis dar yra alkani. Supratau, kad jeigu grįšiu į Lietuvą ir duosiu žmonėms tai, ko jiems iš tiesų trūksta, jie mane priims. Tai buvo pagrindinė priežastis grįžti į Lietuvą.
- Kodėl sugrįžęs savo veiklai pasirinkai Šiaulius?
- Norėjau pradėti mieste, kurį pakankamai gerai pažįstu. Šiauliuose esu gimęs, bet užaugau Panevėžyje. Tad trumpai tariant, aš žinojau miestą, bet miestas nežinojo manęs (šypsosi). Juk sakoma, kad pranašu savo krašte nebūsi, tad nusprendžiau apie aikido žmonėms pasakoti naujoje vietoje.
- Ką jiems pasakoji?
- Aikido filosofija yra paremta nesipriešinimu. Kitaip tariant, dažnai gyvenime mes siekiame perdėtos kontrolės, norime iš anksto žinoti, kiek uždirbsime, koks bus mūsų sutuoktinis, ką kiti žmonės turėtų apie mane galvoti. Aikido moko priimti gyvenimą tokį, koks jis yra, tačiau netapti pasyviu. Mes ramiai ir taikiai priimame pokyčius, išbandymus, bet aktyviai ieškome atsakymų į klausimą, koks yra kelias, kai gyveni nesipriešindamas. Taip geriau pažįsti save ir savo pasirinkimus, supranti, kas tau labiausiai tinka, su kuo gali rasti bendrą kalbą. Per aikido užsiėmimus ant tatamio nėra dvikovos, nėra varžybų. Tiesiog yra puolėjas ir yra žmogus, atliekantis veiksmą. Jie keičiasi vaidmenimis ir padeda vienas kitam augti. Be abejo, pratimai yra pagrįsti savigynos principais, tačiau juose nėra agresijos ir pykčio.
Aikido padeda žmonėms atrasti savo pašaukimą, taikų santykį su pasauliu ir net gebėjimą pamatyti, kaip galima užsidirbti pinigų pragyvenimui savo talentu ir pastangomis, o ne kitų sąskaita. Imi matyti kelią, kaip pasiekti tikslą be grumtynių alkūnėmis ir galvų kapojimo. Mes nuolat ieškome, kaip klestėsi nesukuriant konflikto.
- Tačiau būtent tavo, 25-mečių, karta dažnai sulaukia priekaištų ir įsivelia į konfliktus, nes nori visko čia ir dabar. Kokią išeitį šioje situacijoje siūlo aikido arba joga?
- Ir užsiimdamas joga, ir aikido žmogus analizuoja pasaulį, bando atrasti filosofinius principus ir pritaikyti juos kasdieninėse situacijose. Mūsų ego – tai ambicingas mąstymas su vidiniu balsu, kuris skatina viską staigiai griebti čia ir dabar. O kai pažvelgiame į gamtą, matome, kaip palaipsniui, nuosekliai savo vaga vystosi pasaulis. Suprantame, kad medis per dieną neišauga.
Didžiausia pamoka, kurią tiek jaunam, tiek vyresniam žmogui suteikia Rytų filosofija, yra supratimas, jog siekdamas tikslo turi numatyti labai daug žingsnių į priekį, o kai kurie iš tų žingsnių bus nesėkmingi. Tad jeigu po pirmos, antros ar trečios nesėkmės nuspręsiu, kad tai – ne man, galiu smarkiai suklysti. Juk tris dienas palaistę augalą ir neišvydę daigo, nepuolame sodinti kitos sėklos. Nuoseklumas yra svarbiausia didelių pasiekimų sąlyga. Geriau mažiau, po truputį ir ilgą laiką, negu daug, greitai ir trumpai.
- Dėkoju už pokalbį, Rokai.
Projektas „Karta 25“ suteikia sceną nepriklausomoje Lietuvoje gimusiai kartai, nuo kurios pasirinkimų priklauso, kokia Lietuva bus rytoj. Tai istorijos apie žmones, augusius kartu su laisva šalimi, jų tikslus, užsiėmimus ir požiūrį į gyvenimą, darbą, karjerą, tobulėjimą. Projekto viešinimą palaiko prekybos tinklas „Maxima“.
