Jų numatomoje perspektyvoje iki 2020 metų aukšto lygmens įgūdžių darbuotojų poreikis Europos Sąjungoje išaugs nuo 29 iki 35 proc. Vidutinio lygmens – išliks apie 50 proc., tuo tarpu žemus įgūdžius turinčių darbuotojų poreikis sumenks nuo 21 iki 15 proc.
Akivaizdu, kad norint išlikti konkurencingu globalioje darbo rinkoje, savo gebėjimus bei žinias būtina pritaikyti ne vakardienos ar šiandienos, o jau net rytojaus poreikiams.
Tuo tarpu kaip Lietuvai sekasi pasivyti naujus vėjus? Siekdami kokybiškesnio išsilavinimo visiems studentams, politikai priėmė nutarimą, reglamentuojantį aukštojo mokslo reformos planą. Tačiau išsyk po dokumento priėmimo, mažesnieji universitetai pradėjo skųstis, jog Švietimo ir mokslo ministerija pertvarką vykdo, sąmoningai juos žlugdydama. Tačiau ar išties taip yra?
Apskritai tas suvešėjęs problemų kėlimo stilius, kai pirma išpučiama problema, viešumoje sukeliamas didžiulis nepasitenkinimo debesis, pamaitinant visomis įmanomomis neigiamomis emocijomis, galiausiai pasakant, jog už viską sumokės studentai... Visa tai neatrodo konstruktyviai.
Dar niekada problemos radikalizavimas nepadėjo jos greitai spręsti. Realiai situaciją keičia ne panikos kėlimas ir nuolatinis temos eskalavimas, bet nuosekli sprendimų paieška, be kenkiančio sveikam mąstymui, emocinio sprogmens.
Visi sutinkame, kad norint pakreipti šalies vystymosi kreivę aukštyn, reikia išsilavinusių žmonių. Taip pritraukiamos didesnę pridėtinę vertę kuriančios investicijos, daugiau žmonių kuria savo verslus, taip išjudindami ir aptarnaujančių įmonių kūrimąsi.
Tačiau Lietuvoje, nors ir turėdami didžiulį žmogiškąjį kapitalą – santykinai didelį skaičių žmonių su aukštuoju išsilavinimu – investicijų proveržio nesulaukiame. Ir vis atsiliekame, ne tik nuo Estijos, bet ir nuo kaimyninės Lenkijos. Apskritai, ES pagal sukauptų tiesioginių užsienio investicijų, tenkančių 10 tūkst. gyventojų, rodiklį esame treti nuo galo ir lenkiame tik Graikiją bei Rumuniją. Kodėl taip yra?
Europos Komisija (EK) rekomenduoja nukreipti šalies investicijas į žmogiškąjį kapitalą, nes tik taip bus užtikrinamas didesnis darbo našumas, ilgainiui paveiksiantis ir darbo užmokesčio augimą.
Tokie siūlymai gimsta atlikus tyrimus, kurie rodo Lietuvą esant tarp ES šalių su didžiausiu atotrūkiu tarp turimų ir reikalingų įgūdžių. Vadinasi, mokomės ne to, ko išties reikia darbo rinkoje. O gal – mūsų kompetencijos yra beviltiškai pasenę?
Akivaizdu, kad mokslo metų pailginimas savaite ar mėnesiu – ne tas ir ne tos problemos sprendimas. Tegu vidurinę mokyklą baigsime mažiau nuilsę ir mažiau nukamuoti intensyvios programos – bet ar bent kiek suglausime bedugnę tarp turimų ir reikalingų įgūdžių?
Jaunimas prisitaikys. O ką daryti baigusiems vidurines prieš du ar tris dešimtmečius, o aukštąsias – prieš 15 ar 25 metus? Ar jaunystėje įgytas žinias vidutinio amžiaus lietuvis linkęs atnaujinti, linkęs mokytis visą gyvenimą?
EK ataskaitoje teigiama, kad suaugusiųjų mokymasis Lietuvoje nedidėja ir jo lygis išlieka mažas (5,0 %), palyginti su ES vidurkiu (10,7 proc. 2014 m.), o Lietuvos darbdavių teigimu, sunku rasti būtinų arba tinkamų įgūdžių turinčių kandidatų į darbo vietas.
Tad akivaizdu, jog Lietuvai norint judėti sparčiai aukštyn reikia padirbėti keliomis kryptimis.
Viena iš jų, sulaukianti didelio dėmesio pastaruoju metu – poreikis užtikrinti mokslo ir studijų kokybę. Čia kalbama ir apie mokytojų rengimo reformą, ir apie aukštojo mokslo pertvarką. Tačiau egzistuoja ir kita medalio pusė. Mano nuomone, lygiai taip svarbu yra didinti pačių gyventojų motyvaciją nuolat tobulėti ir mokytis. Pripažinkime akivaizdžią tiesą – šiandien darbo rinkoje ne visuomet reikalingos žinios, įgytos prieš du ar tris dešimtmečius.
Todėl sausio pabaigoje registravau įstatymo pataisą, kad papildomą išsilavinimą įsigyti ar persikvalifikuoti norintiems asmenims būtų taikoma gyventojų pajamų mokesčio lengvata.
Kadangi įgytas išsilavinimas atsiperka ne per vienerius metus, šiuo įstatymu būtų palengvinama finansinė našta į savo gebėjimus investuojantiems asmenims. Tikiu, kad tokiu būdu valstybė gali parodyti savo principinę nuostatą – jog ne sienos ar tiltai, o būtent išsilavinę žmonės yra pagrindinis šalies turtas.
Tuomet ir aukštosios mokyklos, išgyvenančios dėl demografinės duobės sumažėjusio studentų skaičiaus, mažiau nukentės. Juk masinis Lietuvos piliečių, esančių savo karjeros vidurkelėje, susidomėjimas naujais gebėjimais gali gerokai įsukti susivienijusių ir sustiprėjusių Lietuvos universitetų finansines girnas.