Net jeigu išvirkščiai išsiversite. Net jeigu stengsitės prisitaikyti prie visų, ką tik pažįstate, vis tiek atsiras nepatenkintų. O žinote, kas svarbiausia? Jūs nebūsite laimingi. Stengdamiesi kažkam įtikti, prarasite save, nustosite save jausti.
Štai įsivaizduokite, kad jums patinka mėlyna suknelė ir norėtumėte šiandien vilkėti būtent ją. Tačiau ateina vyras ir sako – dėkis raudoną. Užsivelkate raudoną, ji irgi visai nieko. Paskui ateina anyta ir sako – pilką! Paskui ateina jūsų mama ir balsuoja už juodą. Draugei patinka suknelė su ramunėlėmis, jūsų tėčiui – džinsai. Galiausiai, kad ir ką užsidėsite, bent vienam žmogui tas drabužis nepatiks. O svarbiausia – jūs pati norėjote mėlynos. Mėlynos!
Ir jei vis tiek bus nepatenkintų, tai kodėl iškart neužsivilkus mėlynos? Tokiu atveju jausitės kur kas laimingesnė. O jeigu būsite laiminga, tai ir aplinkiniams su jumis bus gera. Laiminga, su mėgstama suknele, jūs busite gražesnė ir jus mylintiems žmonėms tai negalės nepatikti. Vilkitės savo mėlyną, paskui raudoną – vyrui, kurią nors dieną. Pas mamą su juoda nuvažiuokite, jeigu ši spalva jums patinka, savaime aišku. O sau – savo mėgstamą mėlyną.
Jūs neatsakinga už kitus žmones. Už tai, ką jie apie jus galvoja ir jaučia jūsų atžvilgiu.
Ir jeigu jiems nepatinkate jūs ar jūsų elgesys – nieko nepadarysi. Tai ne priežastis savęs atsisakyti ir save išduoti. Juo labiau, kad niekada neįmanoma visiems įtikti, kad ir kaip besistengtum.
Prisiminkite pamokomą istoriją apie senuką ir asilą:
Kartą tėvas su sūnumi ir asiliuku vidudienio kaitroje keliavo miesto gatvėmis. Tėvas jojo ant asilo, o sūnus vedė jį už pavadėlio.
– Vargšas berniukas. – atsiduso praeivis. – Jo mažos kojytės vos spėja paskui asilą. Kaip tu gali tingiai išsidrėbti ant asilo, matydamas, kad berniukas visai jėgų neteko?
Tėvui jo žodžiai krito į širdį, ir kai jie užsuko už kampo, jis liepė sūnui sėsti raitam. Netrukus sutiko sekantį praeivį.
– Kaip tau ne gėda! Mažasis joja ant asilo, kaip sultonas, o tu, vargšas senas tėvas, bėgi iš paskos!
Berniuką labai nuliūdino šie žodžiai ir jis paprašė, kad kartu su juo jotų tėvas.
– Žmonės gerieji! Jūs matot?! – paleido kakarinę moteris, tai pamačiusi. – Šitaip kankinti gyvulėlį! Vargšas asiliukas vos pasivelka, o šitie du tinginio pančiai sėdi ant jo tarsi ant sofos išsidrėbę!
Netardami nė žodžio, sugėdinti tėvas ir sūnus nulipo nuo asilo. Nespėjo žengti kelių žingsnių, iškart keli žmonės ėmė juoktis:
– Iš jūsų asilo jokios naudos, jis netgi krovinio jokio neneša, nekalbant apie tai, kad galėtumėte joti!
Tėvas atkišo asiliukui saują šiaudų, ir uždėjo ranką sūnui ant peties.
– Kad ir ką bedarytume, būtinai atsiras tokių, kurie su mumis nesutiks. Manau, mes patys turime spręsti, kaip keliausime.
Tokia, štai, sakmė. Jei žmogus norės užpykti ar įsižeisti, jis visada suras prie ko prisikabinti, kad vėl atsidurtų savo taip trokštamame aukos vaidmenyje. Agresyviai nusiteikęs visada ras pretekstą savo garui nuleisti. Trokštantis aptikti jumyse trūkumų, aptiks jų bet kokiu atveju, juk netgi idealumas jo akyse – yda. Ir jūs čia niekuo dėti.
Tai kokia prasmė derintis prie visų ir svajoti tapti visiems gera? Misija neįmanoma. Laimės tame irgi nerasite. Pernelyg daug jėgų kainuoja. O ir pats tikslas kažkoks kvailokas ir keistokas. Netgi 100 dolerių banknotas toli gražu ne visiems patinka, ką jau kalbėti apie gyvą žmogų.
Tai, beje, nereiškia, kad negalima prie nieko derintis. Šeimoje mūsų lankstumas labai praverčia, ant jo viskas laikosi. Tačiau idėjos patikti absoliučiai visiems, pats laikas būtų atsisakyti. Pernelyg kenksminga ir kvaila idėja, vedanti į aklavietę.
