Ar Jums nebūna taip, kad lietingą dieną leidžiant namuose pajunti, kad geriausios akimirkos buvo patirtos kelionėje? Dar neatradau recepto, kaip taip „pilnai“ išgyventi ne tik keliones, bet ir kasdienybę.
Galbūt viena iš paslapčių ta, kad kelionėse nieko neplanuoju. Nors galbūt tai neretai ir būna ne pats geriausias sprendimas.
Dėl to, visuomet stengiuosi į miestą atvykti pirmoje dienos pusėje, kad bent jau nemalonių pažinčių tikimybė būtų mažesnė. Vienas labiausiai praverčiančių puslapių - www.goeuro.com. Viskas aišku, greita ir galima palyginti kainas. Į Genują atvykau iš Turino, prieš tai patikrinusi, kad neturėsiu problemų grįžti į Milaną. Tiesa, tai buvo tik iliuzija, bet apie tai papasakosiu, kai mano viešnagė Genujoje jau artės į pabaigą.
Traukinyje trumpai peržvelgiu, ką „reikia“ aplankyti Genujoje. Bet kelionės man nėra apie tai. Gera netyčia išvysti kažką netikėto ir tiesiog pasiduoti tėkmei. Būtent sutikti žmonės nuveda ten, kur niekuomet nenuklystum... O ne tas, tiksliai sustyguotas planas.
Vis dėl to, kartais atrodo, kad viskas bus paprasta, tačiau tai nėra tiesa. Tad nieko keisto, kad pagaliau ir aš pasiklydau. Išlipus Genujoje, suprantu, kad pirma mano klaida, kurią kartoju nuolat – NAUDOTI mobilujį internetą, kai nėra būtinybės. Bet ne, norisi pasitikrinti darbinį paštą, feisbuką, instagramą ir voulia – navigacija nebepasikrauna, telefonas finito la comedia. Nors imk ir panardink jį į vyno taurę.
Gal esu senadamiška, bet geriausia navigacija man – tai gatvėje sutikti žmonės. Tačiau kartais verta pasitikėti ir technologijomis. Tik šįkart ištiko viena problemytė – mano telefonas dar ir išsikrovė. Didžioji keliautoja... Juokas pro ašaras tikrai ima imti, kai pamatau, kad mane nuo stoties seka vienas italas. Suprantu, kad nervintis beprasmiška – dar tik dvylikta dienos, nieko man neatsitiks, bet gal tikrai metas atsipūsti? Žinoma, visose kavinėse pakeliui nėra wi-fi, bet bent jau galiu pagaliau pasikrauti telefoną ir pasiteirauti pagalbos – juk esu tikrai netoli savo hostelio.
Mane žavi tai, kad kiekvienas Italijos regionas turi savo vyną, makaronų rūšį ir pan. Pajauti, kad po Italijos suvienijimo nacionalizmo apraiškų vis tiek apstu, bet tai suteikia tik dar daugiau žavesio šiai šaliai.
Užėjus į pirmą pasitaikiusią kavinę, man pasiūlo sicilietiško bio vyno. Gaila, nepamenu, kokia tai buvo vynuogė, bet šaltas išlaikymas – puikus derinys su sausu poskoniu. Čia pastebiu, kad kavinėje lankosi dar vienas turistas. Įdomu, ar jis turistauja čia kiekvieną dieną. Mygtukinis Samsung telefonas ir butelinis alus – simboliai, kurių pagalba bandau kažką išskaityti apie šį veikėją. Per valandą kavinėje aš spėju atsakyti į dešimt darbinių laiškų, publikuoti straipsnį, susiorientuoti, kaip nusigauti iki hostelio, o jis per visą tą laiką tiesiog sėdi ir žiūri tašką. Tikriausiai ir man išėjus, jis darė lygiai tą patį, bet visuomet savo kelyje sutikus tokius žmones, apima jausmas, o kur aš skubu? Galbūt tai – pats laikas trumpam sustoti, juk skubėti suspėsiu visuomet.
Visgi metas nutolti nuo mano išgyvenimų beletristikos prie praktiškesnių patyrimų.
Hostelis. Jei nebijote gyventi su dešimt žmonių viename kambaryje (yra ir kitų variacijų), tuomet verta apsistoti Ostellin Genova Hostel – už nakvynę tereikės atseikėti 22 eurus, o gyvensite pačiame miesto centre. Pusryčius, kaip hosteliui, apskritai vertinčiau penkiomis žvaigždutėmis.
City Sightseeing bus. Nors visuomet esu prieš tokias paslaugas, tačiau, kai mieste esi tik 24 valandas, tikrai verta susimokėti už šį autobusą. Bus lengviau susiorientuoti mieste ir nepražiopsosite nusižiūrėtų objektų. Be to, kiekviename mieste jų kaina skiriasi – Genujoje tereikėjo mokėti 20 eurų, kaip, pavyzdžiui, kaina Frankfurte atitinkamai kyla.
Turisto sėkmė. Tokio termino egzistavimu įsitikinau ne kartą. Šiuo atveju tenka sugrįžti prie pasidavimo tėkmei – ėmiau svarstyti, ką nuveikti toliau, o šalia kaip tik vyko miesto šventė. Tai buvo proga paskanauti įvairiausių picų, įsigyti pesto ir dar paragauti kitų gardumynų. Keista, kai už 2 eurus įpila ne pusę litro alaus, o tokį pat kiekio Genujos vyno. Akimirką net pagalvoji, gal tai saulės įtaka?
Keletas nuorodų. Ko tikrai nevalia praleisti pro akis – Via Garibaldi centrinė gatvė, Genujos Katedra. Tiesa, daugelio rekomendacijos atitenka ir žymiajam akvariumui. Šio jūrų muziejaus pastatas primena laivą, kuris tuojau pat gali išplaukti. Jis buvo pastatytas minint Kristupo Kolumbo atradimų 500 metų jubiliejų. Jame galite išvysti apie 5000 jūrų gyvūnų.
Didžiausi aplodismentai atitenka Zecca-Righi funikulieriui, kuris kelia į Granarolo kalną. Rodos, tai turėtų būti turistų atrakcija, tačiau genujiečiai su malonumu kyla juo į aukščiau kalnuose esančius namus. Kaina – simbolinė, o potyris ir vaizdas – tikrai verti investuoto laiko.
Maistas. Kaip be jo! Gal šįkart nesiplėsiu... Bet po visų klajonių susiradau jaukią Barpagianni kavinę – panini ir Aperol Spritz už 10 eurų man priminė, kad taip ir neragavau makaronų šio apsilankymo Italijoje metu!
Paėjus 100 metrų (nemeluoju!) atradau Pasta Street užeigą su nacionaliniais Genujos makaronais ir vietiniu alumi – taip, sporto klubą po to tokios išvykos vėl teko prisiminti dažniau.
Po tokių naktinėjimų vos spėjau į lėktuvą Milane.. Bet gal visgi dar paerzinsiu ir papasakosiu apie tai kitos savaitės pirmadienio Turino gide. Juk pamokos įkvepia, tiesa?
O šiaip jau ne kartą įsitikinau – jeigu kelionėje nepasiklysti ar spėji pažymėti visus įmanomus „check“ savo plane – kažką darai ne taip.
