Kaip ir visada, kiekvienos rinktinės pagrindinis darbas - surasti rėmėjus, ruoštis įrangą. Kaip bebūtų keista, lengviau buvo rasti mus palaikančių rėmėjų, nei žinoti kokią įrangą ruoštis. Tikrai nei vienas neįsivaizdavom, kad pavadėliai bus 0.18 – 0.20. Bet pasiruošėme ir turėjome visko.
Pirmoji treniruotė
Jokių susipažinimų su telkiniu, jokių laisvų programų. Kiekvienas gavome skirtingas užduotis, skirtingus jaukus, kas žemes, o kas aukšlių gaudymą. Pirmąją dieną teko treniruotis plačiame bokse, kuriame itin sėkmingai gaudžiau karpius ir karosus iš 74 m distancijos. Laurynui 2 h pagaudžius aukšlių, buvo aišku, kad jis neturi jokių šansų sugaudyti panašų svorį nei mūsų.
Tad po pirmos treniruočių dienos aukšles atmetėm, nes visi turėjome stambios žuvies. Pirmąją treniruočių dieną naudojau „Milo“ jauką, kurio realiai reikėjo labai minimaliai. Nes kiekviena pilna šėrykla klijuotų musės lervų su trupučiu jauko keliaudavo į tašką, kas puikiai suveikė ir davė labai solidų rezultatą. Kiti gyvus padavinėjo žemėmis, bandomi buvo sliekai.
Antroji treniruotė
Šioje treniruotėje jau neveikė didelis kiekis paduodamų musės lervų. Karpių kibimų buvo sunku sulaukti prie pat priešingo kranto. Toliau eksperimentavom su jaukais ir kitais priedais, turėdami griežtai laikytis duotų nurodymų, dirbti tik su tam tikrais priedais. Šioje treniruotėje viskas pasikeitė, kai pradėjome gaudyti iš upės vidurio. Iškart už žolių linijos. Kibo stambūs karpiai, kurių sugavome daugelis komandos narių. Tad kaip ir sekėsi toliau su stambia žuvimi.
Trečioji treniruotė
Trečioji treniruotė išsiskyrė tik tuo, kad priešingame krante buvo vieni kliuviniai, kur ir laikėsi karpiai. Jie kibo puikiai, bet fotosesijai į krantą keliavo tik retas, nes visi likdavo kliuviniuose, nepadėjo net 0.2 pavadėlis, tiesinosi kabliukai, trūko feedergumos. Ir vėl stambi žuvis kibo gerai. Beje, kiekvieną dieną, eksperimentavom su grūdinėmis kultūromis ir jų padavimu į tašką. Vakare po treniruotės prisijungė Zabolcas Timar, kuris sustiprino trenerių štabą.
Ketvirtoji treniruotė
Zabolco dėka nuo šios dienos turėjome įvairias grūdines kultūras, kurias mums išvirdavo ir paruošdavo vengras. Treniruočių boksas žuvingas, orientavomės į karpius, turėjom puikius rezultatus. Paskutinė treniruotė, kur galutinai atmetėm žemes, liko apsispręsti, kurį jauką pasirinkti „Milo“ ar „Timar“. Iškart parašysiu, kad pasirinkome „Timar“ jaukus, kurių reikėjo labai minimaliai, kad iš pilnos šėryklos nebyrėtų grūdinės kultūros, kurias uždarydavome jauku. Gyvų padavimas į tašką irgi buvo atmestas, nes sutraukdavo didelį kiekį aukšlių.
Penktoji treniruotė
Papuolame į mažiausiai žuvingą zoną. Pirmas tikslas - karpiai. Jų sugauname, bet ne visi. Paskutinę dieną suprantame, kad reikia gaudyti ir aukšlę, ko pasekoje treniruojamės jos gaudymą visi be išimties. Po šios treniruotės aišku, kad būtina ruoštis ir aukšlei.
Pirmoji varžybų diena
Keliauju į žuvingiausią A zoną. Jaukinu 66 m distancijoje, priešingame krante, vien grūdinėmis kultūromis, su minimaliu kiekiu jauko. Gavus sektorių nuliūdina tai, kad nėra jokio taško, įlankėlės ar tarpo tarp krūmų, kur galėčiau įmesti šėryklėlę kuo arčiau kranto. Priešingame krante tik krūmai, kurie giliai įeina į vandenį, kas reiškia, kad gaudysiu gerokai giliau nei kiti kolegos.
Pagal turimą treniruočių informaciją, pačios perspektyviausios karpio gaudymui valandos yra pirma ir paskutinė. Po starto dedu visas viltis į karpį. Pirma valanda 0, nors matau dešinėje pusėje, tolyn į zonos kraštą, karpius gaudo intensyviai. Nenorėdamas pabaigti antros valandos su 0, pradedu gaudyti aukšles. Pagavęs 20 aukšlių, vėl laukiu karpio kibimo. Nesulaukęs keliauju į artimesnę distanciją, o po jos vėl 20 aukšlių.
Toks aukšlių gaudymas šioje zonoje, puikiai suprantu, neatneš jokio rezultato, bet iš 0 norisi išlipti. Kolegų iš kairės pusės situacija identiška manajai, tad aukšlių pagalba stengiuosi bent šiuos du apeiti. Artėjant 3 h pamatau karpio kibimą, kurio realizuoti nepavyksta, bet atgimsta viltis, kad jie suaktyvėjo. Finišuoju su 4 karpiais ir labai bloga nuotaika, kuri pagerėja svėrimui pasibaigus, kai sužinau, kad viskas baigėsi ne taip blogai. Lieku per patį viduriuką, iš 22 dalyvių 11-tas. Mano kolega iš karės lieka paskutinis, dar sekantis - prieš paskutinis.
Antra varžybų diena
Apsidžiaugiu iš vakaro sužinojęs, kad keliauju vėl į A zoną. Svajoju apie kraštinius sektorius, kuriuose žuvies kiekis ir aktyvumas gerokai didesnis, nei viduryje zonos. Deja, gaunu žinią, kad keliauju į patį centrą, į 11 sektorių, kuriame pirmąją varžybų dieną nebuvo karpių, kaip ir aplinkiniuose sektoriuose. Nuotaika prasta. Dar nemaloniai nuteikia, kad mano sektoriuje, vėl neišeina žvejoti prie pat priešingo kranto, nes per sektoriaus plotį vandenyje krūmai, nors iš dešinės įsikūręs vokietis turi idealų priėjimą prie pat kranto, kaip ir iš kairės serbas tarp krūmų turi gražią įlanką.
Pradedu tik su vienu tikslu – karpis, nes po pirmos dienos, pažiūrėjus rezultatus, matau kokiose pozicijose atsirado sportininkai nuo starto iki finišo gaudę vien aukšles ir gaudę po 100 jų į valandą, ne ta zona aukšlėms... Artėja antros valandos pabaiga, o pas mane vis dar „baronka“, nors iš dešinės vokietis jau turi pritraukęs solidų kiekį stambių žuvų. Keikiuosi, kad gaudyti labai arti priešingo kranto neturiu galimybės... Nors neplanavau, bet vidus sako, kad reikia bėgti nuo gėdos, pasiimu „aukšlinę“ meškerę, kapanojuosi iš 0.
Labai psichologiškai padeda mano treneris Marius, palaikydamas ir ragindamas gaudyti tik karpį. Tad su aukšlėmis ilgai nežaidžiu... Trečią valandą atsiriša ir vėl pradedu rinkti svorį. Du karpiukai jau sietelyje, įvyksta kibimas, kai pačio kibimo metu nutraukiamas 0.18 pavadėlis. Toliau sugaunu žuvį, kurios laukiau visą savaitę ir jos norėjau. Tai - nedidelis ūsoriukas. Dar vienas karpis nueina traukiant jį.
Antrą dieną baigiu su 5 karpiukais, ūsoriuku ir keliomis dešimtimis aukšlių, kas leidžia surinkti solidų svorį ir zonoje užimti 8 vietą. Kuo ši diena baigėsi tokiame neperspektyviame sektoriuje, geriau ir nereikia norėti. Susirinkus visai komandai tampa aišku, kad ir kaip norėjome pasitempti aukštyn, deja, nepavyko.
Iš įrangos kiekvienas turėjome meškeres su mono ir pintais valais tolimai ir vidutinei distancijai, aukšlėms. Jaukai kiekvienam dveji, aukšlėms ir karpiui. Grūdinės kultūros ir gyvi masalai maksimaliais kiekiais, kurie leidžiami. Čia nieko netrūko. Kitas dalykas - techninis lygis tolimas distancijas pasiekti mono valais, taiklumas. Kitas niuansas - galimybė gaudyti 100 žuvų per 1 h.
Nesupratom taktinio niuanso, kur kaip kurios šalys šerdavo 8 m iki kranto, o gaudė prie pat jo. Padarydavo tašką į kurį surinkdavo smulkią žuvį, o gaudydavo už jo, kur galėdavo naudoti gyvus masalus, kurių nepuldavo aukšlės, bent pas mane, į tašką jokio gyvo masalo nepaduosi, nes po minutės, nelikdavo nieko.
Trenerių štabas
Stengėsi ir dirbo dėl geresnio rezultato. Kas liečia trenerius, jokių pastabų, viskas buvo atidirbta, informacija, reikalinga sportininkui, padėta ant lėkštutės. Aukščiausias koks įmanoma lygis. Kalbant apie trenerius, galiu drąsiai pasakyti, kad geriau šiuo metu Lietuvoje nėra. Tą galiu pasakyti, pabuvojęs trečiajame pasaulio čempionate iš eilės.
Epilogas protingiausiems pasaulio komentatoriams – labai gaila, kad gavome daug žinių, patirties, bet ne rezultatą Lietuvai. Kol kas geresnis rezultatas ir negalimas, kol nepradėsime važinėti po tarptautines varžybas, mokytis ir semtis patirties ne savo balose. Į pasaulio čempionatus važiuoti reikia norint rezultato, kitų kelių nėra, kaip ir sportininkų, kurie be šios patirties galėtų rodyti geresnį rezultatą.
„Protingiems“ žinovams dar noriu paminėti apie trenerių kompetenciją, kuri padėjo vienam sportininkui pasiekti aukščiausią asmeninį rezultatą per visus pasaulio čempionatus. Jei ne jų teisingas darbas, to nebūtų buvę.
Priešakyje Italija su dar sudėtingesniu telkiniu ir didesnėmis žuvimis. Dar sunkesnis kelias laukia naujos rinktinės, kuris, tikėkimės, bus sėkmingesnis...
