Deja, antrą mėnesį šis tas nutiko.
Į duris pasibeldė senutė iš pirmo aukšto. Tiksliau, net nežinau, kiek jai metų, tokio nenusakomo amžiaus, gal virš 50 metų. Gana maloniai užkalbino ir pasakė, kad name yra laiptinės valymo grafikas. Neva viskas surašyta ant popieriuko prie įėjimo (neatkreipiau dėmesio, galvojau, kad ten skelbimai ar santechnikų numeriai). Palinksėjau ir taip pat maloniai atsisveikinau. Paskui pažiūrėjau, kad iš tikrųjų kiekvieną mėnesį vis kitas butas „valo“ laiptinę. Dar nusijuokiau draugui, kokių tik dalykų šiam pasauly nebūna, ir pamiršome apie šį įvykį.
Tačiau po poros savaičių sutikome minėtąją kaimynę plaunančią laiptus. Ji vėl ėmė aiškinti, kad tai mes turėtume tai daryti.
Tada jau truputį sutrikau. Paaiškinau, kad tai yra nesąmonė (nesugalvojau, kaip gražiau pasakyti), ir kad gyvenime apie tokį dalyką negirdėjau. Šito dar betrūko, valytoju už dyką dirbti! Ir kam?
Mano draugas ėmė vartyti akis ir skubinti, kad nepavėluotume, tad ne iki galo supratau, kokią alternatyvią išeitį senoji kaimynė pasiūlė - ar tai mokėti jai, ar tai kažkokiai iškviečiamai valytojai, kad ji valytų tą mėnesį. Galiausiai atsisveikinome ir patraukėme skirtingais keliais.
Kitą dieną paklausinėjau kitų kaimynų, kas čia yra. Jie nesmagiai pagūžčiojo pečiais, kad turi ta kaimynė tokį pomėgį kabinėtis prie naujakurių, kad neva visi čia turi valyti tą laiptinę, nors niekas be jos nevalo. Jaunosios šeimos vyras pasakė, kad tiesiog griežtai su ja pasikalbėjo, o moteris su sūnumi išvis nekreipia į ją dėmesio. Sakė, kai kurį laiką pagyvensit, „praeis“, prie senbuvių nebesikabinėja.
Dar po kiek laiko vėl susitikome laiptinėje - pasilipusi ant kėdutės valė laiptinės langą. Man net šiurpas nukratė žiūrint, kaip tokia smulkutė senutė stiebiasi ant aukštos kėdės - gi nukrist gali. Ir kur protas...
Ir vėl ta pati gaidelė - tai kas bus, jei nevalysim? Juk sąvartynu viskas virs. Nesiginčijau. Kadangi buvau viena, nelabai žinojau, kaip „pasiplaut“, bet kai galų gale užlipau į savo butą, nutariau, kad reik kažko imtis.
Mano draugas matematikas, tad priverčiau atsisėsti ir kartu su manimi išspręsti šitą bėdą kaip kokį uždavinį, nes man rimtai nepatiko situacija, pastovi įtampa, kad nesutikčiau kaimynės...
Galiausiai išmąstėme: pinigai. Jei vargšė senė net rizikuodama gyvybe kažką bando dirbti, vadinasi, jai trūksta pinigų. Jei jai trūksta pinigų, vadinasi, supras ir kitus su šia bėdele...
Taigi, kai kitą kartą susitikom, aš jai paaiškinau, kad dabar sunkus laikas visiems („viskas brangsssta“, „valdžia kalta“), ir kad tiesiog neturime pinigėlių mokėti už laiptinės valymą ar priemones. Mes, va, naujakuriai, viskas remontui, šeimos pinigai vaikui, motina viena augina sūnų, niekas nepadeda...
Ir žinokit, padėjo. Daugiau nebelindo. Pasisveikina tik ir viskas.
Tai va, galbūt kažkam mūsų sprendimas irgi padės. Juk nesinori išmesti tų kelių eurų į balą.
DELFI už šio rašinio turinį neatsako, nes tai yra subjektyvi skaitytojo nuomonė!
Susidūrėte su problema, užfiksavote įvykį ar norite pasidalinti įdomiomis istorijomis? Rašykite el. p. pilieciai@delfi.lt.