Reikalui esant, jie yra pasiruošę paaukoti savo gyvybę ir gyvenimą vardan Tautos ir Tėvynės. Bet ar mūsų šalyje padarome viską, kad savo gyvenimą pasiryžę paaukoti žmonės turėtų sąlygas gyventi orų gyvenimą? Kas saugo mūsų karius? Ar tikrai motyvuojame jaunimą paskirti gyvenimą šiai garbingai tarnybai?
Svajonė ir realybė
Yra keletas profesijų, kurias žmonės renkasi vedami pašaukimo: gydytojas, dvasininkas, pedagogas ir, žinoma, karys. Visos yra svarbios ir visos (neįtraukiant dvasininkų) vienodai nepakankamai įvertintos mūsų šalyje. Tačiau karys yra vienintelis parengtas ir pasirengęs besąlygiškai atiduoti savo gyvybę už Tėvynę ir už mus.
Dažnas berniukas (gal kartais ir mergaitė, kuri svajoja apie kariuomenę) kareivyje mato stipraus, drąsaus ir tvirto herojaus paveikslą. Tai yra savimi pasitikintis, turintis savigarbą žmogus, kuris taip pat yra šeimos užuovėja ir ramstis. Jis yra ir pavyzdys savo vaikams, bet ar tikrai karys turi visas galimybes tokiu būti?
Pakalbėkime apie paprastus, gyvenimiškus dalykus, kurie yra svarbūs ir kariui, kuris kaip ir kiekvienas žmogus, turi galvoti apie pragyvenimą.
Svajonę tapti kariu įgyvendinęs jaunuolis, nebaigęs karo mokslų ir tapęs eiliniu, dažniausiai gauna Lietuvoje priimtą minimalią algą (į rankas gauna vos virš 400 Eur, neskaičiuojant butpinigių ir maistpinigių). Žinoma, tobulėti rimtai nusiteikęs asmuo gali pabaigti studijas, tapti leitenantu ir uždirbti kiek daugiau (apie 590 Eur po mokesčių).
Regis, turėtų būti svarbu žiūrėti į perspektyvą, ateities galimybes – juk kiekvienas įvertins turimus gebėjimus ir motyvaciją. Tačiau hierarchinės struktūros kariuomenėje – statutinėje organizacijoje viskas teka griežta, nelanksčia, beveik jokių įšimčių neturinčia vaga. Tikriausiai po kokių trejų metų šis leitenantas įgis vyr. leitenanto laipsnį,(gal tuomet jau net turės šeimą) ir uždirbs dar šiek tiek daugiau (pavyzdžiui, apie 760 Eur į rankas). Tačiau, nepaisant turimos motyvacijos, įgūdžių ir siekių, jis visuomet turės laukti savo „eilės“.
Karjeros kelias lengvai įsivaizduojamas, jei tai galima pavadinti karjera. Kariuomenėje ji yra disciplinuota, struktūruota ir neturinti išimčių. Siekis aiškus – išugdyti karį, kuris neabejoja vado paliepimais, komandomis, nekelia klausimų, ypatingai mūšio lauke. Tai yra svarbu, bet ar tik tuo turi apsiriboti šiuolaikinė kariuomenė, suinteresuota nuolatiniu vystymųsi, pažanga? Gal daug daugiau žmogiškojo potencialo joje slypi? Ar tikrai visi yra tokie vienodi, kad net noras pasiekti daugiau, turėti daugiau, daryti daugiau paprastai yra ribojamas tuo, ką tau „priklauso ar nepriklauso daryti“?
Tačiau apsidairykime aplinkui: pamatysime savo noru kariuomenę palikusių tikrai gabių žmonių. Gerai įsigilinę į situaciją pastebėsime, jog daugelis savo noru pasirinkusių profesinę karo tarnybą, nori aktyvios ir reikšmingos veiklos, siekia kilnių tikslų. Be abejo, žmonės skirtingi, tačiau ypač nelengva tiems, kurie išties motyvuoti tarnauti, bet materialiai sunkiai verčiasi, o kilti karjeros laiptais aukštyn negali, kadangi yra ribojami sistemos kaip dar „neištarnavę“ numatytą metų skaičių.
Palyginę savo svajonę su realybe ir suvokę, jog ši nepateisino lūkesčių, dalis karių renkasi išeiti ir užsiimti „žemiškesne“ veikla – kad ir prekyba nekilnojamuoju turtu. Tačiau ar tiek daug investavę į jų parengimą – to iš jų tikimės?
Kokios galimybės keisti situaciją?
Pirmas variantas – kelti atlyginimus visiems kariškiams. Žinant situaciją Lietuvoje, toks scenarijus mažai tikėtinas.
Antras – kariuomenei tapti lankstesne organizacija, pastebinčia ypač gabius ir motyvuotus kariškius ir leidžianti jiems kilti karjeros laiptais greičiau, taigi, ir uždirbti daugiau. Tai visai realu, kai šiais, gana įtemptais laikais reikia didinti dėmesį gynybai ir tuo pačiu plėsti kariuomenę.
Trečia galimybė lieka visai paprasta. Jeigu jau kariuomenė, kaip organizacija, negali užtikrinti oraus žmogaus pragyvenimo, tai gal žmogus gali papildomai uždirbti, aukodamas savo laisvalaikį? Juk mūsų šalyje leidžiama darbo savaitė sudaro 60 valandų (pagal naująjį Darbo kodeksą kartu su papildomu darbu bei viršvalandžiais – 60 val. per 7 dienų laikotarpį bei 12 val. per dieną).
Tokią dalią renkasi Lietuvos gydytojai, pedagogai, daugelis kitų. Deja, dar 2013 m., tik po vienerių šio įstatymo gyvavimo metų, tuo metu valdžioje buvę socialdemokratai panaikino galimybę tarnaujantiems profesinėje karo tarnyboje dirbti papildomą darbą, tad visi tokio pobūdžio veiklą privalėjo nutraukti. Motyvai paprasti – karys turi būti nuolat pasirengęs darbui, o laisvalaikio metu privalo ilsėtis.
Tiesa, gaisrininkams, VRM darbuotojams, policininkams, pasieniečiams ir kitiems dirbti laisvu nuo tarnybos laiku yra leidžiama. Atlikti tyrimai ir apklausų rezultatai rodo, kad dažnas karys laisvą laiką praleidžia kaip ir daugelis mūsų – prie televizoriaus, kompiuterio. Kita dalis dirba nelegaliai – fotografuoja, vairuoja taksi, dirba statybose, taiso automobilius ir visi apie tai žino: kolegos, viršininkai ir net pati Krašto apsaugos ministerija. Vienintelis skirtumas yra tas, kad tokiu atveju reikia jaudintis ir savo veiklą slėpti.
Kažkodėl Lietuva dažnai nori išsiskirti, lyg turėtų viziją, jog būdama kitokia nei daugelis pažangių šalių, ji pasieks daugiau. Dirbti laisvu laiku nuo darbo leidžia tokios šalys kaip JAV, Kanada, Vokietija, Švedija, Lenkija, Latvija, Didžioji Britanija, Belgija, Portugalija, Norvegija, Slovėnija, Suomija ir kitos. Kodėl mes norime ir turime bloginti sąlygas savo gynėjams? Išvardintose šalyse vyrauja suvokimas, kad reikia užtikrinti galimybę kariui ne tik jaustis tvirčiau finansiškai, bet ir ruoštis civiliniam gyvenimui. Kariai išeina į pensiją dar nesulaukę 50 -ies metų. Integruotis į darbo rinką jiems nėra lengvas uždavinys. Papildomas darbas laisvu laiku gali užtikrinti galimybę perkelti gebėjimus ir į kitokio pobūdžio užsiėmimą.
Jei nesudaromos galimybės užsidirbti papildomai, turėtų būti atitinkamai užtikrinamos sąlygos uždirbti kariuomenės viduje, atsižvelgiant į pareigų kompleksiškumą, atsakomybių lygį, įsipareigojimų reikšmingumą. Juolab, kad teiginys, jog karys privalo nuolat būti pasirengęs ir tinkamai pailsėjęs skamba keistai, kai žinai, kiek mažai gauna už paros ar savaitgalio budėjimą. Jam priklauso tik viena laisva diena, nors, atrodo, priklausytų analogiškas laisvų valandų skaičius, kadangi skaičiuojama standartinė 8 val. darbo diena ir tuo pačiu už viršvalandžius turėtų būti atitinkamai atlyginama.
Kyla klausimas dėl minėto poilsio laiko užtikrinimo, dėl laiko, kurį jis galėtų leisti su šeima, ugdyti savo vaikus, skirti jį kitai prasmingai ir asmenybę praturtinančiai veiklai.
Lietuva šioje geopolitinėje situacijoje privalo stiprinti savo karinius pajėgumus, svarstoma, kur nukreipti 2 proc. BVP. Pirmiausia ir reikia viską taip sutvarkyti, kad jaunimas būtų motyvuotas tarnauti Lietuvos kariuomenėje, kad šeima juo galėtų didžiuotis.
Teigiama, kad karys yra ne tik profesija. Nuo to ir pradėjome. Tai – gyvenimo būdas iš pašaukimo ir garbė, pasididžiavimas, pasiaukojimas. Gal vieną dieną, kaip ir kitose šalyse, Lietuvos kariuomenėje išvysime daugiau lankstumo, galimybių ir perspektyvų pasiekimams bei asmeninėms teisėms. Didžiuojamės savo kariais. Dėkojame, kad saugo mus, tad saugokime ir mes juos.
DELFI už šio rašinio turinį neatsako, nes tai yra subjektyvi skaitytojo nuomonė!