Kraštovaizdis čia – toks pat, kaip ir Lietuvoje, radijo bangomis skamba lietuviškos radijo stotys, o aikštelėje, esančioje šalia renovuoto sovietinės poilsiavietės pastato – vien automobiliai, kurių registracijos numeriai papuošti raidėmis „LT“.
Tik išlipus iš automobilio pasitinka poilsio namų „Aulaukio Baltija“ administratorė Laima Pukštienė ir iškart veda į pastato viršutinį aukštą, pasižiūrėti kraštovaizdžio. Atsidūrus balkone ji rodo į Papės ežerą ir bemat pradeda pasakoti: „Tai ir yra priežastis, kodėl ši vietovė yra draustinis. Papės ežeras. Ten yra kaimelis Kalniški, kur giliau. Čia, kur šviesu, yra klampu.“
„Sunku net patikėti, kad žmonės šiame ežere plaukioja valtimis. Yra koridoriai, kanalai tarp tų nendrių. Klientai sakė, kad jausmas tame ežere keistokas. Visi pripratę, kad, kai išplauki į ežerą, atsisukęs atgal viską matai. O čia – išplauki į ežerą ir sėdi kaip šuliny“, – juokiasi.
Atvažiuoja ieškantys ramybės
L. Pukštienė pasakoja, kad šie poilsio namai gyvuoja jau dvylika metų. Anot jos, sovietmečiu čia buvo įsikūrusios lietuviškų gamyklų poilsiavietės, o po geležinės uždangos griūties latviai leido jas privatizuoti.
Einame į viduje esančią biliardo ir stalo teniso salę. „Šiaip žmonės retai būna name, kad ir prasti orai, žiūriu, užsimeta plonyčius lietpalčius ir pirmyn į pajūrį. Kai prieini prie jūros atrodo, kad ji didesnė, nes nėra jokio apstatymo. Čia nėra jokio pliažo, tik pajūris“, – pasakoja L. Pukštienė.
Poilsio namų administratorės žodžiais, į Papę atvažiuoja žmonės, ieškantys ramybės. „Į Papę atvažiuoja ypatingi žmonės, mylintys gamtą. Atvykus jaunimo grupei kitur administratoriai akis pastatytų: „ar nebus problemų?“ Nebus. Žinau, kad nebus. Jaunimas žaidžia kamuoliu, net keista žiūrėti. Yra visokių stalo žaidimų. Kartais pagalvoju, Lietuvoje visa ta kampanija prieš alkoholį... Aš nežinau, kur žmonės tai mato.
Sėdi žmonės prie stalo, laiko rankoj vyno taures. Neatrodo tai nei baisiai, nei ką, tiesiog ilsisi. Nemačiau nei ropojančių, nei kitokių. Pas mus pieva švari“, – juokiasi administratorė.
Lietuviai masiškai pradėjo važiuoti palyginti neseniai
Tiesa, į Papėje esančius lietuvių poilsio namus atvyksta ne tik tautiečiai: būna ir latvių, ir lenkų, tačiau nedaug: „Jeigu latvis, tai iš Rygos. Jie atvažiuoja pasižiūrėti į tikrą jūrą, nes pas juos yra įlanka, ten nėra bangų. Bet daugiau svečių atvažiuoja iš Lenkijos nei iš Latvijos. Nežinau, kodėl taip.
Galbūt ir iš mūsų pusės šiokių tokių klaidų padaryta: reikėtų daugiau užrašų latvių kalba. Kartais parašai kažkokią informaciją ir ji automatiškai būna lietuvių kalba, nes 99 proc. svečių yra iš Lietuvos.“
L. Pukštienė pasakoja, kad latviai į Papę koją įkelia apskritai nedažnai, todėl ir latvių verslo miestelyje – nedaug: aplink vien lietuvių sodybos, o latviai valdo tik kelis kempingus.
Pašnekovė sako, kad miestelis didesnio lietuvių susidomėjimo sulaukė prieš maždaug penkerius metus, o anksčiau žmonių čia būta mažiau. „Aš labai daug metų važiuodavau į Papę atostogauti. Mačiau Papę dar visai tuščią, dabar ji jau pilnėja. Bet ir dabar, kai nueini į pajūrį, net pačiomis karščiausiomis dienomis ten nėra žmonių.
Paskutiniai penkeri metai labiausiai užimti. Papė, kaip mes juokiamės, yra kaip trumpi sijonai: tai madoj, tai ne madoj. Gal žmonės pavargo bėgti, nori ramybės. Kai atvažiuoja žmogus, jis skuba įsikurti. O kai nueina prie jūros, grįžta pečius nuleidęs, atsipalaidavęs. Tokia vieta“, – kalba administratorė.
Papėje – sezonas trumpesnis
Poilsio namų puslapyje nurodyta, kad dvivietis kambarys liepos savaitgalį nakčiai poilsiautojams atsieis 46 eurus, šeimyninis (dvigulė lova ir dvi viengulės) – 88. Administratorė sako, kad Joninių savaitgalį užimtumas buvo 54% ir dėl to kaltina prastus orus – praeitais metais Joninės buvo geresnės.
„Mes nesam pats pigiausias namas, nes Papėje sezonas yra dar trumpesnis nei mieste. Mes pradedam nuo Velykų, o baigiam lapkričio 1 dieną. Pasibaigus sezonui atvažiuoja mažiau žmonių, daugiausiai žvejai. Rudeniop ežeras atvėsta, pradeda kibti lydekos. Pati didžiausia, kiek mačiau, buvo 13 kilogramų.
Žiemą priimam tik dideles svečių grupes, kad apsimokėtų šildyti kambarius. Po Joninių niekas Papėje nebepriima didelių grupių. Tiesiog, kad netrukdytų vieni kitiems poilsio“, – kalba.
Pašnekovės teigimu, vidutiniškai poilsiautojai į jos poilsio namus atvažiuoja 3 – 4 dienų laikotarpiui, bet būna ir tokių, kurie Papėje nori praleisti ir iki 10-ies dienų.
Lietuvoje vystyti verslą sunkiau
L. Pukštienė vedasi į kitoje namo pusėje esančią mažą parduotuvę. Tiesa, kainos joje – kiek aukštesnės nei įprastame prekybos centre Lietuvoje. „Prekes veža latviai, tai ne visos lietuviškos. Alus gal išskirtinis“, – rodo į išdėliotas prekes. Populiaraus gaiviojo gėrimo skardinė poilsio namų parduotuvėje kainuoja eurą, butelis alaus – nuo euro iki dviejų.
Paklausus, ar įmanoma išgyventi turint poilsio namus Papėje, administratorė sako: „Savininkas pajuokauja, kad tai – viso gyvenimo investicija be grąžos. Čia visada kažko reikia, viskas yra kūrimo stadijoje. Tuo man ir patinka mano darbas, čia yra savotiška kūryba. Šiandien tas, rudenį susiplanavome, kad dar kažkas keisis. Pastovios investicijos. Ne tik kad einamasis remontas, bet ir ėjimas į priekį“, – sako pašnekovė, pridurdama, kad privatizavus pastatą jis buvo be balkonų, juos įrengė pats savininkas.
Poilsio namų administratorė sako, kad pas broliukus situacija su mokesčiais yra panaši, kaip ir Lietuvoje, išskyrus tai, kad Latvijoje PVM viešbučiams niekada nebuvo pakeltas – jis yra 12%. Tačiau Latvijoje, anot jos, verslui lengviau.
„Esu turėjus verslą Lietuvoje. Latvijoje mane stebina tikrintojai. Jie yra liberalesni, žmogiškesni. Čia aš sulaukiu daugiau paaiškinimų, daugiau supratimo, jeigu kažką šiek tiek ne taip padarau.
Aš buvau prekybininke Lietuvoje, tai galiu palyginti: čia yra geriau. Mažiau privalomų sutarčių“, – pradeda pašnekovė.
Pasak L. Pukštienės, Latvijoje verslininkai taip pat neprivalo naudoti kasos aparatų.
„Reikėtų liberalizuoti tvarką ir Lietuvoje. Kai esi žmogus su maža parduotuve, kai reikia papildomai susimokėti už kasos aparatą, dar dezinfekcijai, dar tam, kas išveš dešros galą... Taip atrodo, kad tai – mažos sumos, bet po to, kai viską sudedi, pamatai, kad išeina ohoho. O uždarbiai tai ne ohoho.
Kažkada viena tikrintoja Lietuvoje sakė: „Tu niekada nepasidarysi taip, kad aš neprikibčiau.“ Sakau: „Jūsų tikslas prikibti?" Išeitų taip. Visiems reikia gyventi, visiems reikia parodyti, kad dirbi darbą, surašyti visus protokolus, išrašyti kažkam baudą.
Juk verslą daryti ir taip yra sunku, juk tu, žmogus, neini į darbą, tai yra gyvenimo būdas. Tavo visi nervai įsitempę visą parą. O kai dar kažkas ant galvos lipa, tai lengva ir iš rėmų išlipti“, – problemas konstatuoja L. Pukštienė.
