Įžengusi į vieną iš jų, pavadintą ,,Villa Louis“, sutinku savo pašnekovus – Kaune gimusią Indrę Blaževičiūtę-Pariente, jos vyrą Fabrisą bei nuolat besišypsantį mažametį jų sūnų Oskarą.
Svajojo apie butą su terasa
Dėmesį kaipmat patraukia impozantiškas sodas ir du nedideli aristokratiško stiliaus nameliai.
Juose jau beveik porą metų bėga turininga ir dinamiška jaunos šeimos kasdienybė. Ypatingumo jai suteikia ilgametė vilos istorija ir romantiškos legendos, pagal kurias svečių namelį ant Senos kranto galima išvysti viename prancūzų impresionisto Claude’o Monet paveiksle.
2006 m. pirmą kartą į Prancūziją pagal „Erasmus“ programą atvykusi Indrė nė nenutuokė, jog pasiliks čia gyventi. Atkaklus būdas jai padėjo prasiskinti kelią į prestižines kompanijas (šiuo metu jauna moteris dirba įmonėje ,,Gartner“), darbo reikalai suvedė ir su Fabrisu. Pradėję draugauti, ėmė ieškoti bendro būsto.
„Svajojau pagyventi bute su terasa viršutiniuose namo aukštuose, tik bėda buvo ta, jog tokio tipo būstus reikia pirkti, ne nuomotis, – pasakojo Indrė. – Kartą Fabrisas gavo vieną pasiūlymą, prie jo buvo pridėta didelio lango, pro kurį gerai matoma Sena, nuotrauka.
Tą pačią sekundę pagalvojau, kad noriu gyventi būtent čia! Visada svajojau turėti namus, primenančius atostogas, o pasėdėjimai terasoje su vaizdu į upę nebūtų retos ir išskirtinės gyvenimo progos. Tačiau pirkti buvo nedrąsu – mudu draugavome tik šešis mėnesius. Galvojau, negi taip iš karto ir pirksime kartu namą (juokiasi).
Bet susižavėjimas šia vieta nugalėjo.“
Padėjo Senos potvynis
Taip pora atsikraustė į pirmąjį vilos namelį, kurį draugai dėl jo dydžio juokais vadina ,,lėlių nameliu“ – bendras plotas per tris aukštus siekia vos 64 kv. metrus.
Indrės ir Fabriso žvilgsnis krypo ir į šalia stovintį antrąjį namelį, tačiau tuo metu galimybių jį įsigyti nebuvo.
„Ten gyveno mūsų draugas, kuris ruošėsi parduoti jam priklausančią dalį ir jau turėjo pirkėjus, pasirašiusius išankstinę sutartį. Tačiau prasidėjo Senos potvynis ir interesantai persigalvojo. Įvertinome tai kaip žalią šviesą mums, ir taip mūsų erdvė išsiplėtė“, – šypsojosi I. Blaževičiūtė-Pariente.
Gyvenimas dviejuose namuose leido labai aiškiai apibrėžti abiejų erdvių funkcijas ir ribas. ,,Ši dviejų namų koncepcija man buvo itin patraukli, – pasakojo Indrė. – Kai gyveni name, turi šimtus reikalų, aplinkui mėtosi begalės kasdienių daiktų.
O man labai norėjosi turėti patalpą, kurioje jų būtų mažai ir kuri būtų skirta tik poilsiui, laikui su draugais praleisti. Šis antrasis, arba, kaip mes įvardijame, svečių namas, tam ir skirtas. Pirmajame verda mūsų buitinis gyvenimas, o čia mes ilsimės.“
Pašnekovė prasitarė, jog ateityje planuoja pertvarkyti antrojo namelio, priklausančio dar keliems bendrasavininkiams, erdvę. Jame turėtų atsirasti daugiau meno kūrinių, būti transformuota virtuvės zona.
,,Ji būtų integruota į svetainę, jos visiškai nesimatytų – kriauklė liktų vienintelis vizualus virtuvės egzistavimo įrodymas“, – apie būsimus planus pasakojo Indrė.
Mamos architektės įtaka
Moters estetiniam suvokimui ir erdvės pojūčiui didelę įtaką padarė jos mama, žinoma kaunietė architektė Neringa Blaževičienė.
,,Iš jos išmokau, jog visos linijos turi būti aiškios, o kiekvienas daiktas ir kvadratinis centimetras – atlikti savo funkciją. Man įtaką darė ir gera mamos draugė Audra Kaušpėdienė. Iš esmės visą laiką buvau apsupta žmonių, kuriems rūpėjo estetika, tvarka ir tai, kad namuose būtų kuo mažiau daiktų“, – sakė I. Blaževičiūtė-Pariente.
Dėmesio verta ir Sen Žermeno salos, kurioje stovi šeimos namai, istorija.
Ši vila pastatyta apie 1850 m., o jos istorija prasidėjo nuo prancūzų aristokrato Louis, kartu su šeima apsigyvenusio šiame pastate ir taip suteikusio jam vardą ,,Villa Louis“.
Vėliau šalia esančioje Seguin saloje buvo pastatyta didžiulė automobilių kompanijos „Renault“ gamykla ir gyventi į Sen Žermeno salą atsikėlė jos darbininkai. Pasak Indrės, name iki šiol galima rasti daugybę to laikotarpio ženklų.
,,Pavyzdžiui, svečių name yra labai daug netradicinių sprendimų: esu beveik tikra, jog viršutiniame aukšte esantį balkoną galėjo susikonstruoti patys darbininkai“, – nusijuokė buvusi kaunietė.
Šeima daug laiko praleidžia šalia namų esančiame sode. „Anksčiau jis buvo stipriai apleistas: genėjome medžius, bandėme jiems suteikti formą, sodinome gėles. Dabar čia auginame pušeles, džiaugiamės kardeliais, – pasakojo Indrė
Kaip vieną didžiausių namo pranašumų ji nurodė terasą prie pat Senos, kurioje atšilus orams susirenka kaimynai ir mėgaujasi vienas kito draugija bei lauke gaminamu maistu.
