Viskas, išskyrus svorį (sako Ramūno krenta), vienas prie vieno tinka melancholiškam mesijui iš Naisių. Donaldas regi „neregėtą raganų medžioklę“, Ramūnas gąsdinasi, kad visus dronais užsiundys.
Donaldas yra nekilnojamo turto magnatas, Ramūnas – galimai didžiausias Lietuvos žemvaldys, bet abu dabar žino, ką jaučia legendinė Vladimiro Lenino virėja, kai gauna pavaldyti valstybę.
Atrodo, tik vakar R. Karbauskis žadėjo dovanoti Lietuvos žmonėms profesionaliausią visų laikų ir visų tautų vyriausybę, šiandien šios vyriausybės dėka žodis „profesionalas“ skamba sarkastiškai.
Kas be ko, vyriausybėje yra gerai dirbančių ministrų, bet veik visi jie – greičiausiai prezidentiniai paskyrimai. Raimundas Karoblis ir Linas Linkevičius išlaiko Lietuvos saugumo ir užsienio politikos tęstinumą, Rokas Masiulis sėkmingai valo Augėjo arklides, Eligijaus Masiulio ir Vytauto Sinkevičiaus paliktas susisiekimo ministerijoje.
Teisingumo ministrė Milda Vainiutė panašiai valo Juozo Bernatonio nugyventą kalėjimų departamentą. Energetikos ministras Žygimantas Vaičiūnas ima tvirtą kursą į elektros sistemos sinchronizavimą su Europa.
O ką veikia kiti šios vyriausybės „profesionalai“? Kultūros ministerija baigia sunkią Gintauto Kėvišo amputavimo operaciją, ir ačiū Dievui. Be to, kultūros ministrę Lianą Ruokytę-Jonsson dievina Andrius Mamontovas.
Bet net ir jo autoriteto neužtenka, nes kol kas nematyti strategijos, kuri rastų kultūrai bent kokią vietą po saule, kad kultūra taptų neatsiejama ir vertinama visuomenės ir valstybės dalimi, o ne taip, kaip dabar.
Socialinės apsaugos ir darbo ministras Linas Kukuraitis tikrai moka spinduliuoti profesionalaus labdario užuojautą nuskriaustiesiems ir neabejotinai yra geras žmogus, bet kažkodėl ministro visiškai nesimatė, kai premjeras Saulius Skvernelis stūmė papudruotą Algirdo Butkevičiaus Darbo kodeksą, kurį prieš rinkimus žalieji valstiečiai skelbė neoliberalizmo apokalipse ir tuo susižėrė nemažai balsų.
Žemės ūkio ministras Bronius Markauskas (beje, vienintelis LVŽS narys LVŽS vyriausybėje) padejavo kažką apie ūkininkų mokesčius ir dingo iš radaro ekrano. Finansų ministras Vilius Šapoka, vietoj mokesčių, kurie iš esmės pakeistų perskirstymą per biudžetą žmonių, o ne didžiojo verslo naudai, užsiima smulkmeniškomis ūkio augimo nešamo pertekliaus dalybomis.
Apie ūkio ministerijos veiklą žinome tik tiek, kad ministras Mindaugas Sinkevičius nesėkmingai dalyvavo LSDP pirmininko rinkimuose. Aplinkos ministras Kęstutis Navickas ėmė žemą startą (prezidentinei) urėdijų reformai, tačiau taip ir liko klūpėti prie starto linijos išsigandęs interesų bakchanalijos Seime.
Neabejotinai didžiausias šios vyriausybės nesusipratimas yra švietimo ministrė Jurgita Petrauskienė - ne veltui jai teko daugiausia neigiamo dėmesio Dalios Grybauskaitės metinėje kalboje. Prezidentė dūrė pirštu į universitetų reformos absurdą, dėl ko jau seniai kunkuliuoja viešoji erdvė. D. Grybauskaitė vertina griežtai: pastatų parceliavimo planai; reformos imitacija; neapibrėžtumas ir chaosas; politinės valios stoka; murkdymasis smulkmenose.
Tačiau tai – labai santūrus vertinimas palyginus su karčiais akademinės bendruomenės atstovų komentarais. Universitetų reformai skirtoje Jolantos Kryževičienės laidoje „Nes man tai rūpi“ Klaipėdos universiteto sociologas, Lietuvos mokslo tarybos narys Liutauras Kraniauskas kalba apie MOSTA-fašizmą, kai valdžia universitetus faktiškai matuoja socialdarvinizmo liniuote.
„MOSTA-fašizmas bando diktuoti politines tendencijas visai mokslo bendruomenei“, - sako L. Kraniauskas.
Jo nuomone, jei MOSTA fašistai stipriausiųjų išlikimo ir silpniausiųjų išnykimo retoriką taikytų neįgaliesiems, kiltų skandalas, bet mokslo politikoje „viskas natūralu: stiprinkime stipriuosius, o visi kiti privalo mirti“.
MOSTA - Mokslo ir studijų stebėsenos ir analizės centras, kurio direktore buvo J. Petrauskienė iki tapo ministre.
L. Kraniauskas kalba ir apie MOSTA-jugendą: jaunus žmones, niekad nedirbusius universitetuose ir apskritai jokiose švietimo įstaigose, tačiau užėmusius postus MOSTA‘oje. Jie pasiskelbė ekspertais ir drąsiai kalba apie švietimo politiką. Pasak L. Kraniausko, MOSTA-jugendas postringavimais apie universitetų nepilnavertiškumą įvaro jiems neurozę, o paskiau siūlo gydymo paslaugas.
Toje pačioje laidoje VDU profesorius Šarūnas Liekis piktinosi, kad universitetų darbotvarkę įžūliai diktuoja „verslo subjektai, kurie nė kapeikos nėra įdėję“ į mokslo vystymą, o VU Sociologijos katedros docentė Rūta Žiliukaitė labai aiškiai sako, jog gražbyliaujanti apie studijų kokybę valdžia ignoruoja pagrindinę universitetų problemą: „sektoriaus nuskurdinimą“.
J. Petrauskienės viceministras Giedrius Viliūnas laidoje atsikirto: „Atsiprašau, kolegos, bet šiandien man nuskambėjo „duokite pinigų ir palikite mus ramybėje““. Ar norima pasakyti, jog nepadoru reikalauti adekvataus finansavimo, juolab kritikuoti nekompetentingą reformą?
Š. Liekis turi galvoje tai, kad vyriausybės sudarytoje universitetų reformos – tiksliau universitetų tinklo optimizavimo - darbo grupėje dominavo pagrindiniai verslo lobistai ir nebuvo nė vieno akademinės bendruomenės atstovo.
VDU profesorius Antanas Kulakauskas kalba apie universitetų oligarchizaciją – kaip ir politikoje, stambusis verslas geba diktuoti sąlygas pagal savo supratimą: universitetų paskirtis esanti ruošti kvalifikuotą, bet pigią darbo jėgą – iš čia prasidėjo pramonininkų inicijuotas socialinių ir humanitarinių mokslų niekinimas.
Veik kiekvienas vardintas ministras neprofesionalus ir nekompetentingas skirtingai, tačiau visus juos ir premjerą S. Skvernelį vienija principinis negebėjimas judėti politiniame lauke. J. Petrauskienės pasiekimai užsitikrinant parlamentinę paramą baigėsi tuo, jog Seime mažne kasdien atsiranda po konkuruojantį universitetų reformos planą, kuris yra priešingas visiems lig tol buvusiems planams.
Net Aurelijus Veryga, bene vienintelis valstiečių ministras, įgyvendinęs bent dalį žadėtos kovos prieš alkoholį programos, nuolat užplaukia ant seklumos. Jis sunkiai mobilizuoja palaikymą, nes neužsiima sąjungininkų paieška ir nemoka burti veiksmingų koalicijų svarbiai programai įgyvendinti.
Vietoj to lygioj vietoj prisidaryta priešų: užuot pasitelkus į pagalbą alaus ir vyno mėgėjus skelbiant kursą į stipriųjų gėrimų, stipraus alaus ir spirituoto vyno vartojimo ribojimą, akcizai padidėjo taip, kad labiausiai nukentėjo vadinamieji „kultūringi“ gėrėjai – nes ministras įsitikinęs, jog civilizuoto alkoholio vartojimo nėra.
Ir visiškas anekdotas, kad ministras sugebėjo nustatyti prieš save nekaltą „Kino pavasario“ ir bliuzo/rokenrolo sektorių. Lietuvos alkoholio gamintojai ir pardavėjai trina rankas: jų nuogą interesą girdyti be apribojimų dabar netiesiogiai gina hipsteriai, kuriems A. Veryga turėjo neatsargumo pagrasinti atimti lauko kavines.
R. Karbauskis prieš rinkimus žadėjo profesionalų vyriausybę ir taip išnaudojo jausmus rinkėjų, kuriems partinė politika kelia alergiją. Po rinkimų S. Skvernelis ligšiol giriasi, kad jo vyriausybėje ministrai į partijas nesiskirsto.
Dar metų pradžioje antipartinei retorikai visai pritarė ir D. Grybauskaitė, kuri pusantros kadencijos prasikankino su aikštingomis partinėmis vyriausybėmis ir neslėpė paniekos partinei politikai. Atrodo, prezidentė tarėsi sulaukusi žmonių, su kuriais gali dirbti (tai yra paklusnių).
Sprendžiant iš metinės kalbos, prezidentė pagaliau suprato, jog, patinka ar ne, politinės partijos yra esminis demokratinės politikos instrumentas, o didžiausia „profesionalų“ vyriausybės problema yra iš anksto užprogramuotas demokratijos deficitas.
Daugiau nei pusė ministrų, įskaitant S. Skvernelį, yra nepartiniai laisvo oro direktoriai, nesaistomi jokia atsakomybe LVŽS kaip partijai, ir jokia bent kiek apibrėžta ideologija – kitaip sakant neįsipareigoję nei vertybėms, nei rinkėjams. Jie gali demonstruoti prezidentei begalinę pagarbą ir paklusnumą, bet kas iš to, jei nepajėgia susitarti net tarpusavyje, ką bekalbėti apie gebėjimą orientuotis Seimo labirintuose.
Išeina, kad atstovaujamosios demokratijos šalį Lietuvą dar pusketvirtų metų valdys veik niekam neatstovaujanti vyriausybė. Vietoj nepatogių, bet demokratijai privalomų derinimo ir kompromisų paieškos mechanizmų turime kažkokį proginį projektinį valdymą.
Ryškiausi atskirų šios vyriausybės narių projektai – Lietuvos geležinkeliai, Registrų centras, urėdijos, G. Kėvišas, kalėjimų departamentas – yra ne iš LVŽS programos, o iš STT, FNTT, prokuratūros, žiniasklaidos ir prezidentės „užvedimų ant temos“.
Tačiau galiausiai ir projektinis valdymas turi sulaukti palaikymo Seime – o kuo remtis, kai R. Karbauskio melancholija išduoda, kiek pasimetusi ir pakrikusi jo vadovaujama frakcija.