Tavo automobiliu lekiame į oro uostą. Kadangi matomės pirmąkart ir nepažįstame viens kito (abu priklausome vienai organizacijai, kurios reikalais ir vykstame svetur), esi iš anksto pasirūpinęs mano užimtumu – pasiūlai sudoku kryžiažodžių knygelę. Karštu temperamentu garsėjanti šalis ir žmonės joje turbūt ir mus paskatina nerti į naujus potyrius. Kelionės pabaigoje netyčia atsirandu tavo kambaryje, kuriame esu sučiupta už rankos. Prisitrauki taip arti savęs. Paneriu rankas į tavo plaukus, o lūpos paskęsta tavo lūpose. Man GERA. Tokia yra mano pažinties su Tavimi pradžia. Nekalta, draugiška, paprasta, naivi.
Ji manyje išaugo į jausmą, kuris iki skausmo virpina mano mintis ir kūną prabėgus dešimtmečiui.
Grįžome namo. Pas laukiančias antras puses. Bet virpuliai širdyje jau apsigyvenę! Todėl neatmečiau Tavo pasiūlymų tolimesniems susitikimams. O jie buvo tokie trumpi, greiti, jaunatviški, nebrandūs. Nedaug jų buvo, bet visi įsirėžę atmintin. Visi palikę norą vėl sutikti Tavo ramias akis ir pajusti trumpų glamonių ilgesį; prisirišimo jausmą ir tuštumą išsiskiriant. Buvau jauna. Nors ir norėjau šeimyniško stabilumo, bet viduje kažkas šaukė „Laisvės! Visuomeninės veiklos! Tavęs!”
Tiek nedaug pažinojau Tave tąkart ir nepažįstu Tavęs dabar. Nenoriu būti įkyri, stengiuosi nieko neklausti. Tu nekalbi. Neklausi. Aš net nežinau, ar toks esi visiems. Bet jaučiu, kad tiesiog naudojiesi savisaugos instinktu bendraudamas su manimi. Nes Tau manęs nereikia. Tą suvokti sunkiausia. Tai kankina mano protą ir kūną. Kankina ir tai, kad esu viena iš neaišku kiek tokių pakeleivių Tavo gyvenime.
Tąkart, prieš dešimtmetį, taip ir pasakei: „Ką tu galvoji – mes vaidinsime meilužius? Atsipeikėk!“ Tai buvo mūsų paskutinis artimas susitikimas. Skaudėjo. Buvo gaila, kad tas, kas turėjo gražią pradžią, sulaukė nevykusios pabaigos. Panirau į darbus ir tradicinės šeimos modelio kūrimą. Bėgant metams vis prabėgdavo kūnu šiurpuliai Tave sutinkant mieste, karts nuo karto brūkšteldavome vienas kitam, žinojome apie viens kito gimusius vaikus, darbus. Bet buvome svetimi. O manyje vis dar gyveno jausmas Tau. Nuolat jausdavau Tave vaikščiodama Tavo mieste. Naktimis jausdavau ilgesį Tavo rankų. Guosdavausi mintimi, kad tereikia užsimerkti ir Tu esi čia, šalia, lieti, glostai. Užsimerkdavau ir paskęsdavau Tavo tobulame žvilgsnyje, kuris virpina visas mano kūno vietas.
Atrodė, įpratau gyventi taip. Bet vėl gi kažkas iš aukščiau nusprendė paaitrinti žaizdas. Mes susitikome. Beveik po dešimtmečio. Sakote nebūna sutapimų? Mūsų dukros yra vienmetės ir bendravardės.
Kava, trumpi pokalbiai apie nieką ir flirtas vėl atvedęs iki jokių kliūčių nevaržomos ir nenugalimos aistros. Kaip galėjau susilaikyti ir susitvardyti? Neleidai man prieštarauti, likau prieš tave nuogu kūnu ir širdimi. Gaila, kad negalėjau ir negaliu Tau pasakyti, kiek daug Tu man reiški ir kaip noriu mylintis būti Tau atvira ne tik žodžiais, bet ir kūnu. Noriu, kad Tau būtų gera. Bet bijau būti įkyri. Man gera Tau atsiduoti. Aš džiaugiuosi kaskart, matydama degančias Tavo akis ir gražią Tavo šypseną. Džiaugiuosi, kad esi kultūringas ir dėmesingas mūsų trumpų susitikimų metu.
Atrodo, turiu viską: gerą vyrą, augančią dukrą, darbą, namus. Bet viduje tuščia. Širdis tuščia. Jame vis dar gyvena jausmas Tau. Tas jausmas toks, kad užmiegu ir prabundu su Tavimi mintyse, netikėtai sutikusi mieste turiu stipriai susikaupti, kad nesusmukčiau ant linkstančių kojų, rankas turiu slėpti kišenėse, kad nematytum kaip jos virpa iš jaudulio.
Neklausk, kas mintyse. Nesugebėsiu paaiškinti. Tu juk žinai, kad man gera su Tavimi būti, kalbėti, mylėtis. Esu Tau pasakiusi „Gali būti ramus: niekada neįkyrėsiu, nelįsiu, neverkšlensiu.“ Atleisk, jei taip kada nutinka. Net ir stipriausi kartais išgyvena silpnumo akimirkas. Atvirai ir nuoširdžiai – pavargau nuo šio jausmo... Bet nesigailiu nei vienos akimirkos, kurią man dovanojai!
DELFI už šio rašinio turinį neatsako, nes tai yra subjektyvi skaitytojo nuomonė!
„Visi greiti teisti... Pasmerkti... Niekinti... Tegul kiekvienas atsisuka į save... Švento nerasime. Juk turime jausmus, širdį ir gyslomis kraujas, o ne šaltas vanduo teka... Ir, būna, chemija suveikia“ – šie DELFI diskusijų skiltyje išsakyti komentatoriaus žodžiai tikriausiai artimi kiekvienam, bent kartą tyčiomis ar ne nusižengusiam visuomenėms normoms, ką galima ir ko negalima daryti įsimylėjus.
Ne paslaptis – visko nutinka, pamažu blėstant santuokinei meilei ar ilgą laiką ieškant to vienintelio ar vienintelės. DELFI skaitytojai yra dalijęsi įvairiomis tokiomis patirtimis: trumpalaikis romanas nesugriovė santykių, o liko maloniu prisiminimu; atsiradusi meilužė susilpnino pasitikėjimą; paplūdimyje prasidėjęs romanas išaugo į didžiulę meilę.
Kviečiame pamiršti stereotipus ir papasakoti apie nuotykį, kuris jums tapo svarbiu prisiminimu, kaip reikėtų elgtis ar nesielgti. Atvirai pasidalinkite savo patirtimi, kurios negalite pamiršti. Kaip baigėsi jūsų trumpalaikis romanas? Gal taip, pavyzdžiui, atradote savo mylimąjį? O gal atvirkščiai – turite griežtą nuomonę ir norite ją išsakyti, jaučiatės nukentėjęs dėl laisvo partnerio požiūrio į santykius?
Jūsų istorijas publikuosime anonimiškai – vienam iš Jūsų pažadame įspūdingą prizą: 100 eurų vertės „Laisvalaikio dovanų“ čekį! Konkursas tęsiasi iki balandžio 19 d. Savo laiškus galite siųsti el. paštu pilieciai@delfi.lt su prierašu „Nuotykis“ arba spausdami pilką mygtuką čia (nepamirškite nurodyti el. pašto adreso tekste, kurio kiti nematys).