Vienintelė jos sąlyga – tai turi būti griežtai saugoma paslaptyje. Jo parašyta knyga „Diana: Tikroji jos istorija“ („Diana: Her True Story“) tapo sensacija. Dabar, praėjus 20 metų po jos mirties, išėjo naujas knygos leidimas kartu su iššifruotomis tų įrašų stenogramomis, rašo dailymail.co.uk.
Ši ištrauka prasideda likus vos dviem dienoms iki jos vestuvių 1981 metų liepos 29 dieną, kurias visame pasaulyje stebėjo 750 milijonų gyventojų.
„Mes susituokėme trečiadienį. Pirmadienį (1981 metų liepos 27 dieną), ėjome į Šv. Pauliaus katedrą į savo paskutinę repeticiją, tada buvo įjungtos visos kameros ir aš pajaučiau, kokia tai bus diena.
Ir aš išraudojau savo akis. Visiškai palūžau, taip nutiko dėl įvairiausių dalykų. Camillos klausimas iškildavo per visą mūsų sužadėtuvių laikotarpį. Desperatiškai mėginau brandžiai žiūrėti į situaciją, tačiau neturėjau tam pagrindo ir su niekuo negalėjau apie tai pasikalbėti.
Pamenu, kad mano vyras buvo labai pavargęs. Abu buvome pakankamai pavargę. Didžioji diena.
Jis atsiuntė man į Klarenso rūmus išvakarėse labai gražų žiedą su antspaudėliu, su Velso princo plunksnomis, ir labai gražią atvirutę, kurioje buvo parašyta: „Aš taip tavimi didžiuojuosi, ir kai tu ateisi, lauksiu tavęs rytoj prie altoriaus. Tiesiog žvelk jiems į akis ir sužavėk visus“.
Naktį prieš tai patyriau labai stiprų bulimijos priepuolį. Valgiau viską, ką tik galėjau rasti, ir tai labai pralinksmino mano seserį (Jane), mat ji kartu su manimi apsistojo Klarenso rūmuose. Niekas nesuprato, kas čia vyksta. Viskas buvo slepiama. Tą naktį buvo baisiai bloga. Tai buvo ženklas to, kas vyksta.
Kitą rytą, kai kėlėmės Klarenso rūmuose, buvau labai rami. Pabudau apie penktą ryto. Įdomu tai, kad mane apgyvendino miegamajame su langu į Malą, o tai reiškia, kad visiškai nemiegojau.
Buvau labai labai rami, mirtinai rami. Jaučiausi tarsi ėriukas prieš skerdimą. Žinojau tai ir nieko negalėjau padaryti. Mano paskutinė laisvės naktis su Jane Klarenso rūmuose.
Tą dieną buvo daug jausmų. Laimės, nes tave drąsina minios. Vis dėlto nemanau, kad buvau laiminga.
Tėvas (vis dar kankinamas sunkaus insulto padarinių) buvo toks susijaudinęs, kad pats sau kvailai mojavo. Mes vykome pro St Martin-in-the-Fields bažnyčią, o jis galvojo, kad esame Šv. Pauliaus katedroje. Jis buvo pasirengęs išlipti. Buvo nuostabu.
Kai ėjau altoriaus link, ieškojau jos (Camillos). Žinoma, žinojau, kad ji čia. Dairiausi jos. Iš esmės turėjau nuvesti tėvą prie altoriaus, todėl susikoncentravau būtent į tai. Ir prisimenu, kad labai nerimavau dėl reveranso prieš Karalienę.
Bet kokiu atveju, pasiekiau viršūnę. Man atrodė, kad visas tas reikalas isteriškas, santuoka, ta prasme, jis buvo toks suaugęs, o čia buvo Diana – vaikų darželio auklėtoja. Visas reikalas buvo toks juokingas!
Prisimenu, kad buvau labai įsimylėjusi savo vyrą, negalėjau nuo jo atitraukti akių. Buvau visiškai įsitikinusi, kad esu laimingiausia mergina pasaulyje. Jis manimi rūpinsis. Ką gi, kaip aš klydau taip manydama!
Taigi, eidama nuo altoriaus pastebėjau Camillą – šviesiai pilka, skrybėlė su šydu, pamačiau juos visus, ant kėdės stovintį jos sūnų Tomą. Žinote, iki šios dienos – ryškus prisiminimas.
Kai mes išėjome, buvo nuostabus jausmas: visi skuba, visi laimingi, nes galvoja, kad mes esam laimingi. O mano galvoje buvo didelis klaustukas. Suvokiau, kad prisiėmiau milžinišką vaidmenį, tačiau nesupratau, kam ryžausi. Neturėjau jokio supratimo.
Kai sugrįžome į Bakingamo rūmus, darėme visas tas nuotraukas. Nieko apčiuopiamo, nieko. Iš esmės blaškiausi, mėgindama surasti vietą, kur turėčiau būti, griebdama savo ilgą šleifą su mano pamergėmis ir patarnaujančiais berniukais.
Išėjome į balkoną. Tai, ką pamatėme, pribloškė, visi tie tūkstančių tūkstančiai laimingų žmonių. Tai buvo tiesiog nuostabu. Per vestuvinius pusryčius, tai buvo jau pietūs, sėdėjau šalia Charleso. Nei vienas su kitu nekalbėjome – buvome tokie sutrikę. Mane visa tai išvargino.
Niekada nebandžiau atšaukti vestuvių tikrąja prasme. Tačiau blogiausia akimirka buvo, kai mes nuvykome į Brodlansą (Charleso velionio dėdės Lordo Mountbatteno šeimos namus, kur karališkoji pora praleido pirmą savo medaus mėnesio dalį).
Žinote, man atrodė, kad tai buvo negailestinga. Viduje turėjau milžinišką viltį, kuri buvo sudaužyta jau antrą dieną.
Nuvykome į Brodlandsą. Antrą vakarą pasirodė van der Posto (Pietų Afrikos filosofas ir nuotykių ieškotojas Laurensas van der Postas, kuriuo labai žavėjosi princas Charlesas) knygos, kurių jis dar nebuvo skaitęs. Septynios, jos pasirodė per mūsų medaus mėnesį. Jis jas skaitė ir mes turėjome per pietus kasdien jas analizuoti.
(Antroje medaus mėnesio pusėje, būdami karališkojoje jachtoje) mes kas vakarą turėjome linksminti visus įtakingiausius Britanijos žmones, tad mes niekad neturėjome laiko sau. Man buvo labai sunku tai priimti.
Jachtoje buvo 21 tarnautojas ir 256 žmonės. Vakarienės buvo „black-tie“, jose lankėsi rinktiniai pareigūnai. Ir kol visi valgė, šalimai esančiame kambaryje grojo „Royal Marine“ orkestras.
Tuo metu bulimija buvo pasibaisėtina, visiškai pasibaisėtina. Keturi kartai per dieną jachtoje. Rijau viską, ką galėjau rasti, o po dviejų minučių vėmiau. Labai išvargau. Taigi, žinoma, dėl to ėmė svyruoti nuotaika, ta prasme, kad vieną minutę jautiesi laiminga, kitą – raudi.
Prisimenu, kaip per mūsų medaus mėnesį praraudojau akis. Buvau tokia pavargusi, dėl visiškai ne tų priežasčių.
Mes visa tai sėkmingai išgyvenome. Tiesiai iš jachtos išvykome į Balmoralą. Ten susirinko visi mūsų pasveikinti, tada atėjo įsisąmoninimas. Kankino siaubingi sapnai. Naktį visą laiką sapnuodavau Camillą.
Camilla mane visiškai apsėdo. Nepasitikėjau (Charlesu), kas penkias minutes pagalvodavau, kad jis jai skambina, klausia, kaip susidoroti su šia santuoka.
Charlesas pasirūpino, kad atvyktų Laurensas van der Postas ir padėtų man. Laurensas manęs nesuprato. Visi matė, kad darausi vis lieknesnė ir lieknesnė, man buvo vis blogiau ir blogiau.
Visi manė, kad su mintimi, jog tapau Velso princese, galiu susitaikyti pernakt. Visi Balmoralo svečiai vien stebėjo mene iš tolo ir elgėsi taip, tarsi būčiau iš stiklo. Pati sau, kaip ir anksčiau, buvau tiesiog Diana, ir vienintelis skirtumas buvo tas, kad žmonės nuo šiol kreipėsi į mane didenybe ar kokiu kitu deramu titulu, darydavo įvairius reveransus. Toks ir buvo tas skirtumas, nors pati su visais elgiausi kai ir anksčiau.
Charlesas visada norėdavo ilgai vaikščiotis Balmoralo apylinkėse. Nors gali atrodyti keista, didžiausia pramoga jam buvo sėdėti ant aukščiausios Balmoralo kalvos. Žinoma, iš viršaus vaizdas nuostabus. Visiškai jį suprantu. Mėgdavo man skaityti Laurensą van der Postą arba (šveicarų psichoanalitiką) Carlą Jungą. Nereikia pamiršti, kad pati neturėjau nė menkiausio supratimo apie psichines galias ar ką panašaus, tik žinojau, kad kažkas manyje glūdi, nors nieko tuo metu dar nebuvo nutikę. Beje, nemaniau visa ta veikla galėjo padėti!
Kad ir kaip būtų, skaitėme tuos autorius, aš užsiiminėjau rankdarbiais ir Charlesas buvo labai patenkintas, o kadangi jis buvo patenkintas, reikėjo manyti, kad viskas klostosi puikiai.
Charlesas jautė baimingą pagarbą motinai, tėvas jį baugino, o aš visada buvo mažiau svarbi. Niekad neteko girdėti jo sakant: „Brangioji, gal norėtum atsigerti?“ Į motiną ir senelę visada kreipdavosi meiliai, o į mane – tik vardu.
Ir aš dėl to nebūčiau priekaištavusi, tik turėjau iš anksto žinoti, kad tai normalu, nes pati naiviai maniau, kad visų svarbiausia vyrui – žmona!
Balmorale gyvenome nuo rugpjūčio iki spalio. Per tą laiką neįtikėtinai sulysau. Aplinkiniai net ėmė užsiminti, kad teliko vien oda ir kaulai. Aš ir jaučiausi ne per geriausiai.
Buvau tokia prislėgta, jog maniau esanti arti mirties.
Ir oras buvo siaubingas – be paliovos lijo.
Į Londoną išskubėjau ieškoti pagalbos – ne todėl, kad nekenčiau Balmoralo, o tik todėl, kad taip prastai jaučiausi.
Taigi, kai pagaliau parvykau, visi analitikai ir psichiatrai kaip įmanydami ėmė mane gydyti skyrė didžiules dozes raminamųjų medikamentų ir kitokią terapiją.
Tačiau tebebuvau Diana, todėl nutariau, kad man būtinas vien laikas, kantrybė ir adaptacija. Tik aš ir žinojau, ko man reikia.
Specialistai vis skirdavo piliules, o kai jas vartodavau, jautėsi labai patenkinti – juk galėjo kuo ramiausiai miegoti, žinodami, kad Velso princesei negresia joks priepuolis.
Kad ir kaip būtų, kaip tik spalį ir buvo pradėtas Williamas. Taigi, sužinojau, kad laukiuosi. Tai buvo nepakartojama, džiugi patirtis. Šią žinią sutikau kaip puikią naujieną – nuo tos akimirkos apie nieką kitą negalėjau galvoti. Tomis dienomis didžiausia palaima man buvo žinoti, kad turėsiu kūdikį.
Kaip tik tada (1981 metų spalį) kelioms dienoms išvykome į Velsą – turėjome jį aplankyti kaip Velso princas ir princesė. Tokio kultūrinio šoko, kaip tada, patirti tikrai nesitikėjome.
Viskas, pradedant žmonių apranga ir baigiant laiko pojūčiu, buvo visiškai kitaip – ne taip kaip buvome pratę. Mane siaubingai pykino. Žinia, kad laukiuosi, dar nebuvo išplatinta, taigi tiesiog atrodžiau papilkėjusi ir tebebuvau sulysusi.
Visomis išgalėmis stengiausi elgtis taip, kad Charlesas manimi didžiuotųsi. Kai sakiau kalbą velsiečių kalba jis nervinosi daugiau už mane ir nė karto už tai nepagyrė. Tuo metu jau buvau pradėjusi suprasti, kad toks elgesys visiškai normalus.
Mano nuotaika buvo ypač prasta, be to, visą laiką, kol viešėjome Velse, be perstojo lijo. Nebuvo lengva. Automobilyje dažnai pravirkdavau ir vis sakydavau, kad iš jo nelipsiu, kad negaliu pasirodyti žmonėms.
„Tiesiog turi tai padaryti“, – sakydavo Charlesas. Tad tekdavo lipti iš automobilio. Pats iš visų jėgų stengėsi atrodyti tvirtas ir jam puikiai sekėsi. Dėl to ir man pačiai buvo kiek lengviau.
Vis dėlto pastangas dėjau milžiniškas – juk visiškai neturėjau energijos, mane nuolat pykino, kamavo bulimija.
Negalėjau nei miegoti, ne valgyti. Visas pasaulis tarsi byrėjo į šipulius. Tą nėštumą išties išgyvenau labai sunkiai. Šleikštulys nė akimirkai nesiliovė, kas ryta pykindavo, reguliariai kartodavosi bulimijos epizodai.
Kad nebūtų bloga, mane mėgino priversti gerti vaistus, tačiau tai daryti griežtai atsisakiau, nes nenorėjau rizikuoti kūdikio sveikata. Jau geriau pasiryžau kęsti šleikštulį.
Kad ir keista, nė vienos šios šeimos atstovės nėra kamavęs rytinis šleikštulys, todėl tiek Balmorale, tiek Sandringame, tiek Vindzore turėjau pasirodyti deramai pasipuošusi ir ne kartą nualpdavau arba subloguodavau.
Jaučiausi be galo nesmagiai, nes nieko neišmaniau apie savo būklę, neturėjau jokių knygų apie nėštumą. Žinojau tik tiek, kad rytais gali būti bloga.
Taigi, tapau jiems problema. Jie vis akcentuodavo, kad viską darau kitaip, kad su nė vienu iš jų tokių dalykų nebūdavo, vadinasi, vargšas Charles‘as išgyvena tikrą košmarą.
Charles‘as, beje, nedaug tegalėjo pagelbėti.
Kai laukiausi Harry, rytais kamuodavęs blogumas nebuvo toks siaubingas, tačiau pirmąjį nėštumą prisimenu su siaubu: nebuvo nė vieno ryto, kad atsikėlus nejusčiau šleikštulio.
Sunku pasakyti, kas būtent jį sukeldavo, tačiau ilgainiui su tokia būsena net apsipratau.
Pavyzdžiui, įpusėjus oficialiam renginiui turėdavau pasišalinti iš patalpos – taip staiga supykindavo, o tada grįždavau ir vėl prisijungdavau prie draugijos.
Maniau, kad sėdėti prie stalo – mano pareiga. Buvau tiesiog susipainiojusi pareigose ir nežinojau, į ką kreiptis pagalbos.
Per visą laikotarpį, kai laukiausi Williamo, tik kartą man buvo padaryta išimti – leista nevykti vizito į Kromvalio dvarą. Vis dėlto vėliau, vyras mane privertė pasijusit siaubingai kaltą.
Tvirtinimas, kad nekenčiu Balmoralo, tėra mitas. Man išties patinka Škotija, tačiau toje vietovėje tvyrojo tokia atmosfera, kad akimirksniu išsunkdavo visą gyvastį.
Turėjau būti tvirta. Turėjau išmokti nepasiduoti emocijoms – neturėjau teisės ką nors jausti, bet privalėjau prisitaikyti prie bendros nuotaikos ir visiems įtikti.
Taigi, mano atostogos būdavo labiausiai varginantis metų laikotarpis.
Prieš keliones į Balmoralą visada jausdavau paniką. Su ta vieta susiję kraupiausi prisiminimai. Vis sukdavau galvą, kokią būtų galima rasti išeitį.
Pirmas porą dienų nuotaika dar būdavo nebloga ir net puiki, o štai jau trečią pradėdavau justi tą gniuždantį požiūrį.
Atmosfera pradėdavo tiesiog slėgti. Tie namai, atrodė, išsunkdavo visas jėgas, todėl aš parvykdavau į Londoną, su kuo nors susitikdavau ir tą pačią dieną grįždavau. Tos kelionės, apsilankymai įprastoje aplinkoje, veikė kaip balzamas, kaip gydomosios injekcijos.
Turėjau įtikinti save, kad esu normali, kad galu būti savimi, kad netrukus pradėsiu dirbti ir grįšiu namo, o tada grįždavau ir turėdavau vėl vaidinti sau skirtą vaidmenį.
Toks gyvenimas labai sekino.
Mano senelė visada man sakydavo: „Brangioji, privalai suprasti, kad jų humoro jausmas ir gyvenimo būdas yra visiškai kitokie nei mūsų ir nebūtinai tinkami tau.“
Kai paskutinę pasirengimo vestuvėms akimirką nutariau neįtraukti jos į svečių sąrašą, ji neįtikėtinai įsižeidė ir niekada nenusiramino po patirto šoko.
Per vestuves jutau didžiulį pažeminimą ir iš motinos pusės. Ji nuolat verkė ir be paliovos tvirtino, kad negali nugalėti įtampos.
Pati tada maniau, kad įtampą turiu teisę justi tik aš – juk buvau jaunoji. Dėl tokio jos nesitvardymo gal trejetą ar ketvertą metų nesiteikiau su ja kalbėtis.
| Pagalbos telefonai: | |||||||||||||||||||||
| |||||||||||||||||||||
| Skambučius į visas linijas apmoka SADM iš Valstybės biudžeto lėšų. | |||||||||||||||||||||
| |||||||||||||||||||||
| Emocinė parama internetu | |||||||||||||||||||||
| |||||||||||||||||||||
| Krizių įveikimo centre (Antakalnio g. 97, Vilnius, www.krizesiveikimas.lt) budi psichikos sveikatos specialistai, su kuriais galite pasikonsultuoti atėję arba per Messenger ar Skype be išankstinės registracijos ir nemokamai. Į budinčius psichologus bus galima kreiptis darbo dienomis 16-20 val., šeštadieniais 12-16 val. Visa papildoma informacija – puslapyje www.krizesiveikimas.lt. Pagalba nusižudžiusių artimiesiems: savitarpio pagalbos grupė, dažniausiai užduodami klausimai, literatūra ir kita naudinga informacija puslapyje artimiems.lt Vaikų ir paauglių krizių intervencijjos skyrius. Veikia visą parą. (8-5) 275 75 64. |
