Mano sportas pasibaigė, kai paauglystėje judriuosius žaidimus pakeitė paslaptys ir šnabždesiai su draugėmis bei pirmieji romantiški pasivaikščiojimai su berniukais. Žinoma, jei sportu nelaikysime kūno kultūros pamokų, kurias dažniausiai stengdavausi praleisti arba prasimuliuoti.
Niekada nebuvau labai sportiška – visose rungtyse nusileisdavau visoms klasės mergaitėms: lėčiausiai bėgdavau, mažiausiai nušokdavau į tolį arba peršokdavau į aukštį, neįsliuogdavau į virvę ir trumpiausiai nusviesdavau kamuoliuką arba kimštinį kamuolį. Ko gero dėl to ir tas sportas niekada neviliojo – juk nesmagu amžinai būti ir būti paskutinei, ir dar patirti patyčias (atvirai sakant, net iš kūno kultūros mokytojo pusės, nors daug kas sakydavo, kad tiesiog per jautriai reaguoju į pastabas).
Sportą atradau tik sulaukusi 45-erių. Taip jau buvo lemta – susirgau rimta liga ir ilgiems mėnesiams su trumpomis pertraukėlėmis ligoninės tapo mano antraisiais namais. Po gydymo man buvo paskirta reabilitacija sanatorijoje. Greta kitų procedūrų – baseinas ir speciali mankšta. Pamenu, pirmą kartą į tą mankštą ėjau tiesiog atbulom kojom ir su išankstiniu nusistatymu „man to visiškai nereikia“. Vis dėlto jaunutė kineziterapeutė jau paties pirmojo užsiėmimo metu sugebėjo parodyti man, kaip smagu, gera ir naudinga mano ligotam kūnui saikingai ir nesunkiai pajudėti. Kitos dienos buvo dar džiaugsmingesnės: aš laukdavau valandos, kada galėsiu ir vėl atsidurti sporto salėje: su džiaugsmu myniau elipsinį kardiotreniruoklį, dviratį.
Žavėjausi ir baseinu. Įsivaizduokite: gimusi ir augusi prie upės, aš tik tada, būdama 45-erių, išmokau plaukti. Na, o per tris savaites sustiprėjau tiek, kad namo išvažiavau lyg niekada ir nesirgusi jokiomis rimtomis ligomis: buvau stipri, žvali, energinga ir... laiminga.
Grįžusi įsisukau į seną ir nelabai gerą rutiną. Jau pirmomis dienomis teko grįžti į darbą, norėjosi kuo greičiau sutvarkyti šeimynos gerokai apleistus namus, taigi sportui vietos mano dienotvarkėje neliko. Ir aš staiga pajutau, kaip mane vėl apleidžia jėgos, apima nuovargis, kaip pradeda streikuoti mano ligos ir chemoterapinio gydymo nualinta širdis. Ir tada supratau, ko man trūksta. Ogi trūko mankštos, sporto, fizinio aktyvumo ir nuolatinio krūvio, kurio metu ne nusialinu, o pasikraunu lyg baterija, prijungta prie tinklo.
Ir štai tada, tą patį vakarą, aš internetu užsisakiau treniruoklį – tokį patį, kokiu naudojausi sanatorijoje. Ir visą žiemą kiekvieną dieną myniau jį, kaskart ilgindama treniruotės laiką. Pavasarį įsigijau dviratį. Tik valanda per dieną, skiriama sau, iki šiol štai jau daugiau kaip dešimtį metų neleidžia man ištižti ir jaustis blogai. Dviratis leidžia man ne tik pasportuoti, bet ir išvėdinti galvą nuo problemų ir rūpesčių, pradžiuginti akis nuostabiais gamtos vaizdais ir pokyčiais, o blogu oru mindama treniruoklį dar ir turiu laiko pasiklausyti mėgiamos muzikos.
Galvoju, kad dar labai mielai ir bėgiočiau. Deja, negaliu dėl savo širdies ir sąnarių, todėl stengiuosi kuo daugiau vaikščioti pėsčiomis. Ir, turiu pasakyti, jauna ir sveika mano kolegė, kai tenka paėjėti drauge, nelabai su manimi suspėja. Taigi, lengvas kasdieninis sportas yra tas variklis, kuris veža mane, neleisdamas sustoti ir apkiausti. Kaip gaila, kad teko patirti tiek daug kančių, kol atradau šį savo gyvenimo malonumą...
