– Ką veikei po to, kai „Žuvėdra“ išsiskirstė?
– Išvažiavau į Vilnių. Ten dirbau su vaikais ir suaugusiais šokių mokytoja trijose šokių studijose, mokykloje po pamokų vesdavau šokių būrelį. Savo malonumai pabandžiau ir kitus šokių stilius, vaikščiojau į seminarus. Vasaromis dirbau vadove įvairiose vaikų vasaros stovyklose, o tuomet nusprendžiau išvažiuoti.
Su „Žuvėdra“ praleisti metai, kad ir labai gražūs, bet laisvės polėkio nesuteikė. Net studijuodama negalėjau rinktis „Erasmus“ ar kitų mainų programų, nes man tiesiog labai patiko būti ten, kur buvau. Matyt, taip ir turėjo būti.
– Ką veikei Londone?
– Į šį miestą važiavau užsidirbti, tai jau prieš atvažiuojant ėmiau ieškotis darbo internetu. Neplanavau ilgai pasilikti, tad apie karjeros galimybes ten negalvojau. Įsidarbinau didelėje „Amazon“ kompanijoje, kur teko daug ir nuobodžiai skaičiuoti (šypsosi). Vakarais lietuvių bendruomenės vaikams vedžiau šokių pamokas, vėliau subūrėme ir mažą moterų grupę. Vienintelis sunkumas, kurį jaučiau dirbdama Londone, buvo nuovargis, o visa kita – labai šaunu. Dar dabar pasiilgstu tų vaikučių.
– Kaip sekėsi Azijoje, kokių nuotykių patyrei?
– Įspūdžiai apie Aziją turbūt nesutilptų ir į knygą. Ten radau daug atsakymų ir ramybę, supratau, kas man yra džiaugsmas ir kur link man reikia eiti. Šokdama apkeliavau daug pasaulio, bet savarankiška kelionė po Aziją – visai kas kita. Pirma stotelė buvo Tailandas, o tuomet sekė Malaizija, Kambodža ir Balis. Visai netikėtai kelionė buvo susijusi ir su vaikais. Ieškodama pigios nakvynės Kambodžoje, radau šeimą, kurioje šeimos galva darbavosi organizacijoje „Mother Home Cambodia“. Tai buvo šeima, turinti savo 3 mėnesių kūdikį ir įsivaikinusi dar tris bei dar laukianti ketvirtojo.
Kadangi šioje šalyje skurdo lygis vienas didžiausių, vaikų išsimokslinimas išvis lygus 0 balų, tad 3 vaikams eiti į mokyklą jau yra labai daug. Iš pradžių buvo sunku nuo patirto lengvo šoko: atvykau iš komforto zonos, palyginus, kaip ten gyvena žmonės. Svarbiausia, kad jie sugeba džiaugtis gyvenimu ir yra tiesiog laimingi. Ten teko dalyvauti ir šokių pamokoje, tačiau mokytoja nepasirodė, tad mergaitė tiesiog įsijungė radiją ir ėmė šokti.
– Kaip supratai, kad tavo svajonė būtent darbas su vaikais? Juk šokis ir chemijos inžinerija – visai kiti dalykai.
– Nors mokslai sekėsi gerai, tačiau jau ketvirtame kurse supratau, kad toli su chemijos inžinerija neisiu. Bandžiau save versti ir pirmus tris mėnesius darbo ieškotis pagal specialybę, siuntinėjau CV, bet taip niekas ir neatsiliepė.
Pradėjusi šokti supratau, kad mano sena svajonė kažkiek išsipildė: esu scenoje, šoku. Su vaikais visada gerai sutariau ir visada rasdavau su jais bendrą kalbą. O kalba su jais tik viena – meilės ir džiaugsmo. Net nežinau atsakymo, bet man labai gera būti su vaikais. Jie nepakartojami ir visi tokie išskirtinai talentingi, ko mes dažnai ir nepastebime jų ankstyvomis dienomis. Tiesiog aš visada ir pati būnu vaiku (šypsosi).
– Kodėl būtent vaikų stovykla?
– Manau, kad galiu tai daryti, nes prieš tai jau dirbau šioje srityje. Turiu tame patirties. Tik šį kartą galiu įgyvendinti savo pačios idėjas.
Jau nuo mažens buvau „gamtos vaikas“. Vaikystės dienas leidau pas močiutę kaime ar stovyklose gamtos apsupty. Po visų įtemptų metų nuolatinio lėkimo ir darbo, supratau, kad gamta ir yra tas energijos šaltinis žmogui. Pradėjau galvoti apie tai, kad būtent vaikus ir reikia su ja pažindinti. Manau, vaikams iš viso nereikalinga tiek beverčių žaislų ir daiktų.
Vaikus ugdyti ir mokyti galima taikant visai kitokius ir labai veiksmingus būdus. Jie turi pažinti save ir savo ryšį su gamta. Po truputį pradėjau ieškoti formų, kaip aš tai galėčiau padaryti ir supratau, kad savo ilgametę stovyklų patirtį galiu pritaikyti savo pačios projekte.
– Kuo kitokia bus ši stovykla?
– Ši stovykla bus kitokia tuo, kad labai daug laiko praleisime gamtoje. Atkursime tą vaiko ir gamtos tarpusavio ryšį, bet mes ne tik spardysime kamuolį gryname ore. Būdami gamtoje stengsimės su ja susipažinti. Bus daug praktinių bei edukacinių užsiėmimų, per kuriuos mes pažinsime augaliją, gyvūniją, mus visą supančia aplinką.
Keliausime į žygį, patys gaminsimės vakarienę ant laužo, skambinsime gitara, būsime kartu viename draugiškame būryje. Mokysimės mylėti ne tik gamtą bet ir vienas kitą. Per kūrybines dirbtuves mes piešime, fotografuosime, susipažinsime su gintaru, iš kur jis atkeliauja, ką mes galime su juo nuveikti. Žinoma šokių, dramos, muzikos pamokos – neatsiejami dalykai. Vaikai laisvai rinksis, ką norės veikti, o paskutinę dieną rodysime savo projektus tėveliams.
